Karolis Klimka: Į pagalbą parsidavusiam inteligentui

www.delfi.lt

Pastaruoju metu vadinamieji inteligentai ir kultūros veikėjai vėl tapo viešų pašaipų taikiniu. Sunku pasakyti, kiek jų nuoširdžiai gynė aludarių interesus iš baimės dėl kultūros ateities, o kiek – buvo tiesiog įdarbinti tai daryti (nemanau, kad aludariams tai būtų brangiai atsiėję).
Kad ir kaip ten buvo, užguito ir progas gaudančio inteligento pastumdėlio stereotipas tokiais atvejais nevalingai iškyla prieš akis.
Nors ši „alaus afera“ gal ir kiek įdomesnė (prie jos dar grįšime), galima prisiminti ir kitų atvejų, kai inteligentais buvo pasinaudota pateisinti ar suteikti autoriteto visokiems pelnodaros kėslams bei machinacijoms.
Manipuliuoti inteligentais, ypač kūrėjais ir menininkais, neblogai sekėsi A. Zuokui. Jį yra „užsistojęs“, pavyzdžiui, populiarus muzikas D.Katkus. Ofšorininkų projektus pastaruoju metu vis reklamuoja kino kūrėjas A. Matelis (šitas – ypatingas atvejis: galima sakyti, šis kūrybinės inteligentijos atstovas tapo jį remiančios firmos atstovu ryšiams su visuomene.)
Šalyje garsūs intelektualai yra pademonstravę moralinę paramą kai kuriems grobuoniškiems Kauno plėtros projektams. Daugelis visom keturiom balsavo už aukštojo mokslo liberalizaciją, palankią bankų sektoriui.
Ir nors panašūs prekiniai piniginiai santykiai žiniasklaidos sferoje pastaruoju metu susilaukia vis daugiau rašančios ir kalbančios visuomenės dėmesio, – paslėpta reklama skelbiama bjauriausia korupcijos forma, – inteligentų, intelektualų ir kultūros veikėjų santykiai su stambiu kapitalu palikti likimo ir pačių inteligentų valiai.
Tačiau pažvelgus iš esmės – kuo inteligentų „kreipimaisi“ į valdžią brangiausiame spaudos plote skiriasi nuo paslėptos reklamos? Nebent tuo, kad paslėptą reklamą galima smerkti apeliuojant į įstatymą, tuo tarpu inteligentų piktnaudžiavimą savo autoritetu paliekame „jų sąžinei“.
Vis dėlto, būtų nuoseklu žengus vieną žingsnį, žengti ir antrą: užsakomieji puslapio (ar kelių) dydžio kreipimaisi į valdžią brangiausiuose laikraščiuose turi būti pripažinti paslėpta reklama.
Tačiau daug aktualesnis klausimas – kokią pagalbą galima būtų pasiūlyti tiems žmonėms („inteligentams“ ar pan.), kurie ryžtasi šitaip pardavinėti savo paslaugas. Jiems, be abejo, reikia psichologinės pagalbos. Įsijautus nesunku įsivaizduoti, kad savanaudiški motyvai, kurie skatina šitaip prekiauti savo veidu, kūnu ir parašu, iš esmės yra „nesavanaudiški“: kiekvienas privalome atsakingai galvoti apie ateitį, savo šeimą, vaikus, visuomenę ir jos kultūrą…
Štai kodėl minėtoji „alaus afera“ atrodo tokia įdomi – ir gretintina su mūšiais dėl aukštojo mokslo reformos, norint įžvelgti besiklostančius „reformuotos inteligentijos“ ideologijos bruožus. Alaus reklamos gynimas buvo išskirtinis atvejis, mat čia gražiai sutapo pats primityviausias komercinis interesas su pačiu „prakilniausiu“ interesu – rūpesčiu dėl kultūros ateities.
Tai būta išties įspūdingo pelnadarių laimėjimo ryšių su visuomene fronte, nes šiuo atveju pavyko – beveik neįtikėtinai – paprastą komercinį apetitą pakylėti į tautos kultūros ateities klausimo rangą.
Panašus ėjimas yra ir dešiniųjų sumanyta, o kairiųjų palaikyta aukštojo mokslo reformos afera, įtraukusi ir patraukusi nemažai vadinamųjų intelektualų. Čia konstruojamas įsakmus imperatyvas (gydytojų žargonu „imperatyvas“ reiškia ūmų poreikį nusišlapinti, gamtos šauksmą – peliukų lopatologų žargonu, “kai šlapimas trenkia į smegenis”): MOKAMAS MOKSLAS ARBA MIRTIS.
Nemanau, kad bankai tiesiogiai papirkinėjo inteligentus, kad šie agituotų už „lanksčią paskolų tvarką“, – nors lobistinio poveikio čia, be abejo, būta. Tačiau šis atvejis todėl ir laikytinas krizės simptomu, kad čia senovinė perskyra tarp tiesioginio papirkimo ir netiesioginio suinteresavimo nebegalioja.
Akademinis elitas tiesiogiai suinteresuotas pelnu, tuo metu eiliniai universitetų dėstytojai–proletarai, išsekinti krūvių ir pribaigti šantažo („pinigų nėra ir nebus“), sutinka bet kokia kaina „tuoj pat ką nors keisti“. O tą „bet kokią kainą“ parenka, be abejo, kainodaros, tiksliau pelnodaros ekspertai iš laisvų institutų.
Šiuo atžvilgiu režisierių A.Matelį galima laikyti visos reformuotos naująjį turtą aptarnaujančios inteligentijos dainiumi ryšiams su visuomene. Jo pozicija paprasta: KADANGI VALDŽIA NIEKO NEDUODA, REIKIA ATSIDUOTI NUVORIŠŲ VALIAI (kurie ir priima, ir duoda…).
Tai išties efektyvi formulė: ir asilui raudonais batais aišku, kad norint užtikrinti kuo spartesnę viešojo gyvenimo nuvorišizaciją, reikia leisti valdžiai (netgi reikalauti) NIEKO NEDUOTI. Suprantama, ji noriai pasiduos tokiam „visuomenės spaudimui“.
Tačiau kaip tik todėl parsidavusiems inteligentams būtina pagalba, panaši į tą, kuri numatoma azartinių lošimų aukoms. Viską statydami ant vienos kortos – turtėjimo imperatyvo – jie rizikuoja netekti visko, ką turi. Tuomet liks tik imperatyvas minėtąja medicinine prasme.