Jolanta Smalinskaitė-Bielskienė: Lietuviškos salos vandenyne

2007.09.07
www.balsas.lt

Nežinau, ar žodį „bomžas“ lietuvių kalbos prievaizdai jau pripažino vartotinu, bet būtent šį žodį išmokau pirmiausia po daugelio metų sugrįžusi į Lietuvą. Šis žodis jau seniai tapo bendriniu „sėkmingųjų“, „laimės kūdikių“ kultūroje. Jis nėra svetimas jaunimo, akademinės bendruomenės, prekybininkų ir net bažnyčios vartosenoje. Tik kažin kaip pasijunta tie, kuriuos taip krikštijame?
Bomžai – tai tie, kurie neturi nieko ir juo labiau nieko, kas juos gintų. Gintų nuo bado, užgauliojimų, nuo dygių agresyvių paauglių išpuolių, net nuo valstybės, kurios piliečiais jie vis dar yra, bet kuri yra nepajėgi (ar per daug „liberali“) jais pasirūpinti.
Nejaukiai apsižvalgiau po bažnyčią, kai pamokslo metu kunigas pasidžiaugė, kad čia „ne kokie bomžai susirinkę“. Nenoriu gilintis į šią frazę ištraukdama ją iš konteksto. Ji ir nėra svarbi. Man tik svarbu, kad tokio žodžio vartojimo nejautrumas yra jau taip įsišaknijęs, jog galimas net ten, kur tie žmonės galbūt ieško pagalbos kaip paskutinio šanso.
Lietuviai labai didžiuojasi savo draugiškumu ir šiltumu, geranoriškumu. Pačių atliekami sociologiniai viešosios nuomonės tyrimai dažnai tai patvirtina. Turizmo kampanijos užsieniečiams skelbia, kad atvykę į Lietuvą turistai čia ras besišypsančius veidus, paslaugų aptarnavimą, svetingumą. Bet kodėl tuomet atvykėliai iš svetur su nuostaba komentuoja lietuvišką šaltumą?
Bendruomeniškumas skiria žmogų nuo gyvūno. Noras dalintis patirtimi, užjausti ir būti užjaustam, padėti kitiems ir sunkią valandą sulaukti pagalbos iš kitų yra visiškai natūralūs žmogiški poreikiai. Negi mums, lietuviams, jie nebūdingi?
Atviras cinizmas ir panieka „nevykėliams“, karo šūkiai nukreipti prieš „bomžus“ yra tapę mūsų minios bendriniais bruožais. Glumina tai, kad tokius pasisakymus girdime ne vien populistinės žiniasklaidos retorikoje. Lietuviška akademija irgi yra persismelkusi „sėkmės“ ir „verslumo“ paradigmomis.
Save gerbiantys akademikai leidžia sau ne tik pasisakyti prieš silpnesnius arba tuos, kurių mažai, bet net ir kurstyti neapykantą. Bet kuris pasisakantis spaudoje už lygias galimybes arba prieš kurią nors galios instituciją, iš karto yra užsipuolamas įvairaus verslo ar politinio kapitalo siundomų „akademikų-ideologų“, kurie pasisakiusįjį visaip bando suniekinti, pavadinti jį kokiu „blogiečių“ gynėju ir taip atiduoti sudraskymui.
Kraštutinis individualizmas jau pasiektas. Pilietinė visuomenė yra taip suskaidyta, kad pati ji tik konsoliduojasi aptarti Eurovizijos arba paskatinta kokios nors „tautiškumą“ ginančios akcijos – išlieti savo susikaupusią tulžį ant „kitų“.
Tolesnį skaidymąsi vis dar tebeskatina mūsų taip vadinami politikai, kurie net XXI a. vis dar Lietuvos visuomenę suvokia tik per tautiškumo sąvoką. Romantizmo epochos sukurta mąstysena jau seniai nebeveiksni bandant konsoliduoti visuomenę. Koks man skirtumas, ar mano kaimynas yra rusas, vokietis ar žydas. Visai nesvarbu, ar mano kolega yra katalikas, gėjus ar musulmonas. Man yra svarbu, kad gyvendamas šitoje šalyje jis gerbtų jos įstatymus ir kurtų bendrą gerovę. Man svarbu, kad iškilus bet kokiai grėsmei (išorinei ar vidinei) mano šalies piliečiai galėtų suprasti ir išklausyti vieni kitus, o dar svarbiau – kad valstybėje būtų sukurta tokia socialinė-politinė sistema, kuri remtų, vienytų, o ne diskriminuotų.
Karčiausia yra tai, kad ši akivaizdžiai monopolinio verslo valdoma šalis sunaikino bet kokią pasipriešinimo neteisybei kultūrą. Kavinėje teko girdėti gražius jaunus, ką tik universitetus baigusius jaunuolius dalinantis mintimis apie teisingumą. Anot jų, tas kas nepasinaudoja gera proga, nors ir nelegaliai, praturtėti – yra kvailys ir nevykėlis. Jeigu kam nepasisekė – tai yra tik jo/jos ir niekieno kito problema. Šitie jaunuoliai niekada neis ginti niekieno teisių, išskyrus savo.
Lietuva nori susikurti naują patrauklų įvaizdį, ieško įvaizdžio specialistų, kurie būtų pajėgūs tai padaryti. Bet ką gi mes galime pasiūlyti socialiai ir anti-globalistiškai angažuotai Europai, kai mūsų vaikinai ir merginos vis dar tebemąsto karo prieš visus kategorijomis?
Svetur gyvenantys Lietuvos piliečiai; jų seneliams palikti vaikai; ciniškai nusiteikę sveikai nupenėti jaunuoliai; susivokę ir ne visai susivokę akademikai; naujas partijas ir koalicijas buriantys politikai; sociologai ir socialiniai darbuotojai ir visi mes – tik atskiri fragmentai. Pasakojame savo istorijas, patirtis, teisybes ir neteisybes, bet vienas kito negirdime. Turime bendrus atsiminimus, galėtumėm ir bendrų istorijų papasakoti, pasijuokti ir pasimokyti. Bet negalime, nes mus skiria vanduo, mes – tik vienišos salos vandenyne.