Gintautas Mažeikis: Hedonistų internacionalas ir situacionistai

Publikuota „Literatūra ir menas“ Nr 3158
2007 Rugsėjo 28

www.culture.lt

Vokietijoje, Berlyne šiandien populiarėja naujųjų kairiųjų judėjimas – Tarptautiniai hedonistai (Die Hedonistische Internationale). Šis sąjūdis savo pavadinimu, tikslais, dalyvių politinėmis nuostatomis ir veiksmų metodais yra labai panašus į Tarptautinį situacionistų (L`Internationale situationniste) sąjūdį. Tarptautinius hedonistus vadinti kairiaisiais galima dėl kelių priežasčių: dėl kovos su šiuolaikinio kapitalizmo tendencijomis, didinančiomis susvetimėjimą, monotoniją ir rutiną; dėl aktyvaus pasipriešinimo valdžiai, kuri, pataikaudama ES ir globalinio kapitalizmo interesams, diegia gyvenimą rutinizuojančias, spontanišką kūrybingumą mažinančias taisykles ir taip griauna laisvės principus. Tarptautinių hedonistų bendradarbiavimas su anarchistais, socialistais, ekosocialistais, lygių lyčių galimybių gynėjais ir kitais sąjūdžiais, kurie palaiko antiglobalistines nuostatas ir tikslus, taip pat rodo jų kairumą. Kita vertus, tai, kad šio judėjimo dalyviai svarbiausiais savo kovos tikslais laiko malonumą ir laisvę, emancipaciją ir kūrybinį dalyvavimą, daro juos artimus ir kairiesiems liberalams. Kairiojo liberalizmo, kuriems priskirčiau ir tarptautinius hedonistus, ypatybė yra siekti ne esminių baigtinių struktūrinių pokyčių, o permanentinės kaitos, kuri, nors ir gali sukelti struktūrinių pasekmių, tačiau neturi jokio galutinio tikslo, nesiekia kurti jokios ypatingos santvarkos. Permanentinis išsilaisvinimas kuriant menines ir malonias sau bei bendruomenei situacijas ir yra pagrindinis šio sąjūdžio tikslas. Tarptautiniai hedonistai yra ne mažiau kūrybingi ir provokatyvūs nei situacionistai, o rengiamų manifestacijų, politinių performansų skaičiumi bei siekiu įvairiausių riaušių ir protesto akcijų metu patirti estetinį ar tiesiog dionisišką pasitenkinimą gerokai lenkia situacionistus. Be to, juos ir situacionistus skiria estetinis skonis, meniniai pomėgiai, deklaruojamas gyvenimo stilius. Kol kas ryškiausias tarptautinių hedonistų pasirodymas buvo antiglobalistinės akcijos, nukreiptos prieš G8 susitikimą Heiligendamme, netoli Rostocko, kur ir buvo surengta dauguma protesto akcijų.
Tarptautinio hedonistų sąjūdžio nuostatos, kūrybiniai veiksmai galėtų būti įdomūs ir Lietuvoje besiplečiančių protesto akcijų dalyviams: buvusios „Pro-testo laboratorijos“, „Lietuvos be kabučių“, „Naujosios kairės“ aktyvistams, kitiems permanentiniams Lietuvos protestuotojams: anarchistams, pankams, kovingiems profesinių sąjungų atstovams, viešųjų erdvių gynėjams, aktyviems „Anti-G8“ akcijų rėmėjams.
Tarptautinių hedonistų manifestas bei jų skelbiami tekstai rodo, kad jų tikslas yra įveikti kasdienybės tėkmę, siekiant pasitenkinimo iš įvairių akcijų – „dalyvaujančio“ hedonizmo. „Dalyvaujantis“, kūrybinis hedonizmas gerokai skiriasi nuo reginių arba spektaklio visuomenės, pasyvių vartotojų malonumų. Hedonistų tikslas – įveikti rutiną ir sukurti pasitenkinimą, šie abu dalykai yra vienodai svarbūs. Tarptautiniai situacionistai G. Debordas, A. Jornas, R. Vaneigeimas, sekdami kai kuriomis marksisto H. Lefebvre idėjomis, kalbėjo apie kasdienybės revoliuciją, kylančią kuriant menines, netrivialias urbanistines situacijas, keičiant viešųjų erdvių konfiguracijas, deformuojant rutininę ideologinę kultūrą, iškreipiant ir re-reprodukuojant popkultūros kūrinius. Tuo tikslu buvo rengiami vieši performansai, išnaudojamos septintojo dešimtmečio medijų galimybės, aktyviai remiamasi undergroundine muzika, kuri po situacionistų užsidarymo 1972 m. susitapatino su pankišku muzikos bei protesto stiliumi. Tarptautiniai hedonistai savo manifeste deklaruoja panašų tikslą: kurti laikinas hedonistines zonas ir situacijas savo tikslų ir idėjų įgyvendinimui. Pagaliau jie ir elgiasi panašiai: kviečia griauti bet kokias hierarchijas, patiria malonumą rengdami akcijas bet kurioje kasdienės rutinos aplinkoje – šalia prekybos ar politinės valdžios centrų, organizuoja drąsias manifestacijas, linksmus vaidinimus, menines provokacijas, įvairias alternatyvias eisenas, kurios vienaip ar kitaip skatina kūrybiškumą, dionisiškumą. Tai visai kas kita nei kažkokio galutinio „laimės“ tikslo siekimas, būdingas tradiciniams socialistams ar komunistams. Tarptautinių hedonistų manifeste rašoma: Hedonistinis internacionalas [...] yra įsitikinęs, kad Žmonija nori gyventi aukštųjų technologijų pasaulyje, kad gyvenimas be eksploatacijos ir darbo prievolės, absoliutus atsidavimas Meno ir Grožio pasauliui yra galimas. Rugsėjo 22 dieną Berlyne tarptautiniai hedonistai suorganizavo triukšmingą, karnavalizuotą daugiatūkstantinį protesto maršą „Laisvė vietoj baimės“ (Freiheit statt Angst), nukreiptą prieš liberalių teisių varžymą, dešiniųjų radikalų ir neofašistų stiprėjimą.
Antivartotojiškas ir dionisiškas Tarptautinių hedonistų nuostatas rodo tai, kad jie aktyviai prisijungia prie Fuck parado – kontrparado Berlyno Meilės paradui: (Fuckparade sutrumpinta iš Fuck the Loveparade). Fuck paradai nėra tokie patrauklūs verslininkams ir turistams, kokie yra komerciniai Berlyno meilės paradai, kuriuose dalyvauja visų seksualinių krypčių atstovai, žiūrovus ir medijas gausiai apipilantys pigiais, blizgančiais, glamūriniais meilės vaizdais ir taip pritraukdami šimtus tūkstančių turistų. Fuckparade neatstumia seksualinių mažumų, tačiau tai yra nekomercinis, alternatyvus renginys, kuriame dalyvauja daugiausiai subkultūrų atstovai, ir kur, skambant techno, hardcore, reiv, house, punck rokui ir panašiai muzikai, viešai geriant alkoholį, vyksta estetinis ir dionisiškas siautulys, keliantis didelį vidinį subkultūrų atstovų pasitenkinimą. Nepaisant to, kad šie nuo 1997 metų rengiami paradai nuolat susilaukia policijos ir vietos valdžios pasipiktinimo, jų populiarumas tarp protestuojančių ir nuo vartotojiškos visuomenės atsiribojančių visuomenės atstovų auga. Tarptautiniai hedonistai aktyviai palaiko Fuck paradus, iliustruojančius jų veiklos principus ir idealus: susitapatinus su alternatyviomis subkultūromis ir meniniais sąjūdžiais, siekti pasitenkinimo iš realaus pilietinio dalyvavimo, o ne iš spektaklio visuomenės blizgesio.
Tai, kad tarptautiniai hedonistai akcentuoja High Tech pasiekimų naudojimą meninėje veikloje, rodo jų artumą šiuolaikinėms nekomercinėms kūrybinėms industrijoms. Situacionistai neakcentavo šių dalykų, jie, kaip ir Frankfurto socialinės kritikos mokyklos atstovai, daugiau dėmesio skyrė valstybinės ir komercinės kultūros kritikai. Tarptautiniai hedonistai, kaip ir aktyviausi antiglobalistinio sąjūdžio dalyviai, vengia klasinių susidūrimų, nors ir kritikuoja išnaudojimą, susvetimėjimą, socialines atskirties formas. Situacionistai, priešingai, turėjo klasinius įsitikinimus, nors jie ir gerokai skyrėsi nuo klasikinės marksistinės ideologijos principų.
Taigi kuriamas naujasis hedonistų internacionalas kur kas nuosaikiau žiūri į vartotojišką visuomenę, į jos įvairovę ir kaitą, neakcentuoja apokaliptinių nuostatų šiuo klausimu, kaip tai darė G. Debordas. Tai protestuotojams, turintiems panašius į tarptautinių hedonistų įsitikinimus, leidžia išvengti gana aklos marksistinės klasinės kovos retorikos ir būti kūrybingesniems, bet ir išlikti pilietiškiems, bendruomeniškiems.
Kai kurie Lietuvos menininkai protesto akcijas siekia paversti švente ir malonumu. Paminėsiu Gediminą ir Nomedą Urbonus, kurie savo meninę kūrybą pavertė pasipriešinimo kasdienybės rutinai ir viešųjų erdvių gaivinimo, apgyvendinimo, provokavimo akcijomis. Taip pat išskirsiu šiauliečius Arūną ir Redą Uogintus, kurių performansai tampa vis masiškesni ir daugiau susieti su viešųjų erdvių reformavimu bei protesto formomis. Rugsėjo 8 dieną Šiauliuose taip pat vyko tradicinis karnavalizuotas „Hippylando“ paradas, užsibaigęs nesmurto zonos atidarymu, imperializmo ir globalizmo pasmerkimu, laisvės, meilės ir taikos išaukštinimu, lydimu muzikinių grupių pasirodymų. Akcijoje gausiai dalyvavo subkultūrų atstovai: nuo senųjų ir naujųjų hipių iki niūriai seksualių gotų ir emo stiliaus atstovų. Tai buvo neabejotinai maloni ir itin hedonistinė protesto akcija. Vėliau Hippylando dalyviai prisijungė prie Uogintų surengto karnavalizuoto, teatralizuoto protesto projekto „Wake up Frenkeli!“, surengto buvusiame senajame „Elnio“ fabrike siekiant menines viešąsias erdves ir kultūros paveldą apsaugoti nuo griovimo, nusavinimo komerciniais tikslais. Visi šie renginiai pasižymėjo hedonistiniam internacionalui būdingais bruožais: malonumas vietoj negailestingos klasių kovos, provokacinis kūrybingumas vietoj pasipriešinimo jėga, viešas dominuojančios galios dekonstravimas, pajuokimas vietoj smurto akcijų, naujų meninių situacijų kūrimas vietoj sekimo rutinine vartotojų kasdienybe. Pamažu Lietuvoje alternatyvūs pilietiniai sąjūdžiai pradeda girdėti, palaikyti vienas kitą, atsiranda ir siekis įsilieti į tarptautinį alternatyvių pilietinių veiksmų tinklą.