Straipsnių archyvas

 

07.11.16---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Reikėjo berniukams...

 

07.11.16---------------------------------

Karolis Klimka: Kaip tapti prestižinio avangardo abonentu

 

07.11.05---------------------------------

Kęstas Kirtiklis: Apie toleranciją ir totorius

 

07.11.05---------------------------------

Kasparas Pocius: Šoko terapija: kaip ateina kapitalistai

 

07.11.05---------------------------------

Artūras Rudomanskis: Ar Lietuvoje pasikartos Rygos riaušės?

 

07.11.05---------------------------------

Džina Donauskaitė: Kančia civilizuotos valstybės pogrindyje

 

07.10.27---------------------------------

Džina Donauskaitė: Pasauliui - intelektualią revoliuciją

 

07.10.22---------------------------------

Džina Donauskaitė: Politikai spjovė į nesusituokusius

 

07.10.22---------------------------------

Artūras Rudomanskis: Šeimos koncepcija - homofobų balsai ar piliečių teisės?

 

07.10.22---------------------------------

Gintautas Mažeikis: BALETĄ – KAIMUI!

 

07.10.17---------------------------------

Andrius Bielskis: Kodėl Lietuvos mokslui reikia profsąjungos

 

07.10.17---------------------------------

Gilles Deleuze: Prierašas apie kontrolės visuomenę

 

07.10.16---------------------------------

Kęstas Kirtiklis: Beždžionė troleibuse

 

07.10.15---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Ad hominem

 

07.10.15---------------------------------

Audronė Žukauskaitė: Slavojus Žižekas ir ‘trečiojo kelio’ alternatyva

 

07.10.09---------------------------------

Džina Donauskaitė: Politikai spjovė į nesusituokusius

 

07.10.02---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Londonas, pokolonijinė Diana

07.09.28---------------------------------

Gintautas Mažeikis: Hedonistų internacionalas ir situacionistai

 

07.09.24---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Apie "Lietuvos parklupdymą"

 

07.09.21---------------------------------

Ervinas Koršunovas: Apie tariamą visuomenės nuomonės padorumą

 

07.09.20---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Demokratijos stebuklai: Jobo drama

 

07.09.07---------------------------------

Jolanta Smalinskaitė-Bielskienė: Lietuviškos salos vandenyne

 

07.09.06---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Dar kartą apie "pirštų laužymą"

 

07.08.20---------------------------------

Karolis Klimka: Fekalijų rojus


07.08.06 ---------------------------------

Daiva Repečkaitė: Moterų emancipacijos ideologija ir logika

 

07.08.01---------------------------------

Aušra Pažėraitė: Laida „Jeigu“ - apie religinių mažumų diskriminaciją Lietuvoje

 

07.07.26---------------------------------

Daiva Repečkaitė: Europos „robinzonai“ ir „penktadieniai“

 

07.07.13 ---------------------------------

Daiva Repečkaitė: Orumas – ne tik gydytojų rankose

 

07.07.09---------------------------------

Karolis Klimka: Į pagalbą parsidavusiam inteligentui

 

07.07.06 ---------------------------------

Daiva Repečkaitė: Kultūrinė laisvė supūti iš vidaus

 

07.07.06 ---------------------------------

Karolis Klimka: Šokiai, seksas ir (ne)lygybė prieš kamerą. Šeštadienio nakties karštinė po 30 metų

 

07.06.25 ---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Lygumų krašto nelygumai, arba auksinės širdies principas

 

07.06.22 ---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Buržujai

 

07.05.21 ---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Kam skambina varpai

 

07.05.10 ---------------------------------

Aušra Pažėraitė: Išlaisvinimo teologija – tebesitęsiantis iššūkis Vatikanui

 

07.05.09 ---------------------------------

Aušra Pažėraitė: Pagiriamasis žodis nenormalumui

 

07.05.09 ---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Man patinka juodaodžiai

 

07.05.09 ---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Paraštėse

07.04.17 ---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Be svajonių ir be vilčių

 

07.03.21 ---------------------------------

Karolis Klimka: Nukarusio pertekliaus mėsinėjimas

 

07.01.23 ---------------------------------

Linas Eriksonas: Elektroninė demokratija su banko garantija?

 

07.02.21 ---------------------------------

Linas Eriksonas: Asmens duomenų kaina

 

07.01.19 ---------------------------------

Daiva Repečkaitė: Visai nevakarietiškas musulmonių feminizmas

 

07.01.05 ---------------------------------

Daiva Repečkaitė: Moters vertė – trys centai už minutę

 

--------------------------------------------

Straipsnių archyvas: 2006 metai

--------------------------------------------

Straipsniu archyvas: 2005/4 metai

--------------------------------------------

Įvairūs NK95 straipsniai


 

Ervinas Koršunovas: Apie tariamą visuomenės nuomonės padorumą


2007 rugsėjo mėn. 21 d. www.DELFI.lt

Moralė jau seniai yra einama prekė. Laikraščiai, skelbiantys padorumo kodeksus, yra brangesni, partijos, ginančios tradicines vertybes, laiko save solidesnėmis, moterys su dorovės supratimu, anot vartotojiškumo žinovų, kainuoja kur kas daugiau nei tos, kurios jo neturi.

Ką čia ir bekalbėti – duobkasys be žalingų įpročių labiau pageidaujamas... Taigi, moralinis šarmas nūnai kotiruojamas pradedant aukštuomenės susibūrimais, baigiant bulvarine spauda. Tai Vakarų civilizacija įsisavino seniausiai, tai lyg prieskonis kiekvienam produktui. Atjauta ir gailestingumas. Ar bereikia šiandien priminti apie šias krikščioniškas dorybes? Sprendžiant iš politikų ir žurnalistų unisono – ne. Ar bereikia klausti, kodėl Lietuvoje tiek mažai atjautos silpniesiems ir klystantiems? Kodėl mes būtinai norime prieš save ir pasaulį pasirodyti stačiokais ir kietaširdžiais?
Tai, kad Lietuvoje politikai išmoko derintis prie publicistinio stiliaus ir kalbėti tai, kas miela daugumai, nebestebina. Iš to jie gyvena ir pelnosi reitingus. Kitą vertus – tai yra nauja. Dabartinis premjeras, nors ir nėra didelis dykinėtojas, bet geriausiai moka pakalbėti ir pasiaiškinti. Berods tai tapo panacėja ir kitiems valdininkams. Iškalbingieji tiesiog diktuoja spaudos politiką, o informacijos priemonės vis dažniau apsieina be komentarų. Betgi, čia iškyla grėsmė demokratijai! Šiuolaikinė visuomenė negali sau leisti apsieiti be kritinės distancijos.
Pastarosios organas yra spauda, nes tik ji sukuria viešuma. Deja, tenka pakartoti norvegų politologo Svenno Arne Lie mintį, jog Lietuvoje žiniasklaida atsistatydino. Būtent ji turėjo vaduoti mus nuo autokratijų, nuo ideologijų, nuo elementariausios populistikos ir moralinio šantažo. Betgi prie reikalo.
Mane nustebino darnus valdininkų ir nepriklausomų žurnalistų klegesys apie „prievartą“, kurią patirs mūsų tauta, jeigu vienam ar kitam tautiečiui bus leista pasikeisti išorinius lyties atributus. Dėl to esą galima netgi šimtatūkstantines baudas mokėti Strasbūrui, o prieš savo rinkėjus pasirodyti moralės globėjais, postringauti apie sąmokslą prieš žmoniją, tautą ir pan. Net nežinau, kokį posmą parinkti iš Stomos blogo, kuriame jis su protą stingdančiu pasibaisėjimu aprašo „transseksualų pergalę Lietuvoje“.
Panašiai per televiziją išstojo Seimo konsevatorius Antanas Matulas. Jis oriai pareiškė, kad lyties pakeitimas yra tiesiog nenormalu ir negirdėta mūsų šaly, tad šio klausimo geriausia išvis nespręsti. Beje, abudu „tautos balsai“ priskiria save krikščioniškas vertybes puoselėjančiųoms partijoms. Taigi, jie spjauna į veidą nelaimingai avytei ir ragina tai daryti kitus, savo rinkėjus ir skaitytojus.
Atrodo labai „krikščioniška“, ypač kai tariesi gyvenantis Marijos žemėje… Taip, joje vyrauja savi įstatymai ir moralės normos. Mes pratę nekreipti dėmesio į pasaulinę praktiką bei šventus raštus. Pastarieji Jėzaus Kristaus lūpomis nepasmerkė nei vieno mažutėlio, nei vieno paralitiko ar sutraukos (pvz. baili bobelė vardu Simonas virto galingu apaštalu Petru). Viešpats gydė juos ir aukojo tam brangų savo misijonavimo laiką. Jis kalbėjo šitaip: „Yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano“.
Kitaip taraint – yra žmonių, kurie gimsta su nenormalia lytimi, yra žmonių, kurie kažką daro su savo lytim, tačiau jūs nesijaudinkit, nesmerkit, palikit juos ramybėje, jūsų kelias yra kitas. Aš iš tikrųjų pakeisiu jūsų prigimtį. Maždaug taip kalbėjo mūsų Viešpats, o kitose vietose (Mato 18, 6-9) netgi nevengė griežtų iki žiaurumo patarimų: save žaloti, atsikratyti gundančių kūno dalių ir pan.
Visai ką kitą girdime iš šiandieninių pastorių. Vieni iš jų pasmerkia tuos, kurie romijasi vardan savo tapatybės, o kiti vietoj Išganytojo siūlo psichatrinę. Nesuprantu, ar kataliku save laikantis bioetikas A.Narbekovas domėjosi, ką šiuo klausimu mano Tas, kuriam net popiežiai meldžiasi? Taip, psichiką pataisyti bet kam neprošal, bet argi čia tas atvejis, argi visagalė yra psichiatrinė? Argi ji skirta tam, kad žmonės nesidarytų plastinių operacijų? Gal išvis gydykim tik psichiką, o chirurginę intervenciją drauskim, nes ji neatitinka mūsų tradicinių vertybių ir tautinės medicinos.
Nesinori leistis į išvedžiojimus, bet sunku klausytis, kaip visuomenė žmogui uždaro visas duris ir dar apsimetinėja padoria. Jėzus pasakytų: „Vargas jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate.“
Norėčiau taipogi paminėti žmogų, kurio likimas kažkada pakeitė Vokietijos pokarinės visuomenės nusistatymą prieš trasseksualus. Tai Charlotte von Mahlsdorf (tikrasis vardas Lothar Berfelde). Jai (jam) teko patirti kankinančią akistatą su nacionalsocialistine realybe, nuo kurios teko bėgti, palikti tėvynę ir artimuosius, asmenybę kurti svetur. Jos sukrečiančią istoriją prieš porą metų buvo galima pamatyti tarptautiniame festivalyje „Sirenos“. Spektaklis vadinosi „White Star“ (Balta žvaigždė), režisierė – Lies Pauwels. Belgų teatras atvežė stulbinančio grožio kūrinį, kuriame Šarlotės vaidmenį atliko tikra ir talentinga transvestitė Vanessa Van Durme.
Tai buvo vienas subtiliausių spektaklių kada nors parodytų Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Bet ką jūs manot? Publika buvo šalta ir bedvasė. Tas meno šedevras tiesiog pradingo mūsų moralės ūkanose. Ko benorėt, šių laikų nacionalsocialistai kaip ir andai niekais neužsiiminėja, teatre moralinių dilemų nesprendžia, nes jos jau apspręstos vadeiviškuose partijų biuleteniuose.
Dar šlykštesnė insinuacija Stomos bloge – moralinis transseksualo pasmerkimas. Jo nelaimė kaip melanginga priešpriešinta maestro Vytauto Kernagio bėdai. Nemanau, kad pastarajam nuo tokios argumentacijos būtų pasidarę lengviau, o štai paprastiems žmonėms plaukai pasišiaušė. Vis dėlto yra ciniška gretinti paprastą žmogų, laukiantį nesulaukiantį pinigų paskutinei operacijai su kitu panašiu nelaimėliu, tik visiems žinomu veidu, kuriam visuomenė noriai aukoja ir kitaip, morališkai palaiko.
Vienas yra neturtingas, nelaimingas ir pasmerktas, kitas – išgirtas, pasiturintis ir pasaulį apvažinėjęs. Ką čia slėpti, Kernagis yra vienas turtingiausių šau pasaulio atstovų, vienas pirmųjų iš profesionalios, blogai finansuojamos scenos patraukęs į lobstančius konercinius kanalus ir koncertus. Tai vienas sėkmingiausių žmonių apskritai. Ir štai jis, vyriškumo etalonas, lyginams, su kažkuo, kas tik vyru tapti norėtų!
Pirmasis Lietuvos transseksualas ne tik kad nesulaukia visuomenės paspirties, bet jam užginta netgi svajoti apie kernagišku balsu per gyvenimą (ir mirtį) žengiantį vyriškumą. Jam atimama galimybė siekti savosios laimės, pripažinimo (kuriame maudėsi garbusis bardas, nes atitiko laikmečio standartus). Žiaurus tas šiuolaikinis kapitalizmas, kuris ugdo ir skatina tik lyderius.
Aš greičiau suklupsiu prieš vieną lietuvišką transseksualą nei klausysiuos tos neonacistinės retorikos, kuria puikuojasi dešinioji mūsų spauda. Visuomenės opinija, į kurią šiuo klausimu siūloma atsiremti dabartinei valdžiai, nieko bendro su krikščioniškomis vertybėmis neturi. Pažiūrėsime, ką pasirinks valdžia, nes pasirinkti privalės: ar iš širdies ir proto svarstys naująjį potvarkį, ar leisis į pseudonacionalistinius ir individualistinius jaudulius bei švaistūniškumą. Ar spręs kaip tautos išrinktieji, ar kaip liaudis paporins…
P.S. Tikrasis moralinis ekstremizmas yra kai visi drauge užpuola ir sumuša vieną.