Daiva Repečkaitė: Visai nevakarietiškas musulmonių feminizmas

"Atgimimas", 2007 m. sausio 19-25 d. Nr. 3 (924)

 

Kovoti už savo teises musulmonėms trukdo ne tik jų šalių tradicijos, bet ir vakariečių įsivaizdavimas, kaip reikia teisingai emancipuotis.

Vidurio Rytus ir kitus musulmoniškus kraštus esame įpratę įsivaizduoti kaip varžomus tradicijų ir stokojančius lygybės. Daugelis vakariečių įsitikinę, kad, siekiant emancipuoti musulmonus, reikia juos padaryti vakarietiškus. Bet patiems musulmonams atrodo kitaip. Ir musulmonėms moterims Vakarų feminisčių spaudimas mesti šalin galvos apdangalus ir vietoje šeimos pasirinkti karjerą – tiek pat nemalonus socialinis spaudimas, kaip ir tradicijų reikalavimas elgtis priešingai.

JAV televizija PBS pristatė filmą apie Izraelio arabę Shadya Zoabi (Šadją Zoabi), kuri sugebėjo įgyvendinti savo svajonę ir 2003 m. tapo pasaulio šotokan karatė čempione. Merginai tenka susidurti su įvairiausiomis kliūtimis: etninėje grupėje, kurios tapatybei nuolat kyla grėsmė, todėl itin pabrėžiama tradicijų svarba, Shadya sulaukia ne tik palaikymo. Sunkumų sukelia ir tai, kad S.Zoabi yra musulmonė, gyvenanti Izraelyje. Mergina teigia, kad vidinių prieštaravimų ji išgyvena ir varžybose, kai tenka rungtis su palestinietėmis. Kaip tik dėl to įvairiakrypčio socialinio spaudimo jauna arabė daugeliui tiek jos tautiečių, tiek vakariečių tapo džiuginamu pavyzdžiu, kaip su visais iššūkiais galima susidoroti. Todėl tiems, kurie džiaugėsi matydami, kaip Shadya, jų nuomone, įkūnija emancipaciją pagal vakarietišką supratimą, daug didesnis už jos laimėjimus akibrokštas buvo tai, kad savo karjeros viršūnėje mergina pasirinko santuoką ir šeimą.

Bet jai pačiai anaiptol neatrodo, kad jos sprendimas – tradicijų ir visuomenės spaudimo rezultatas. Dabar moteris teigia esanti laiminga motina ir sėkminga profesionalė: savo gimtajame kaime ji moko vaikus karatė, treniruojasi būsimoms varžyboms, ketina pradėti trenerės darbą organizacijoje Budo [kovos menai] taikai.

Lygybės ieško ne Vakaruose, o Korane
Shadyos istorija atskleidžia, kad neretai vakarietiškas ribotumas trukdo suprasti judėjimą už moterų teises kitose kultūrose. Musulmonių feminizmas šio tikėjimo išpažinėjoms ne tik savo šalyse, bet ir diasporoje padeda gelbėtis ne tik nuo moterims nepalankių visuomenės normų, bet ir nuo vakariečių feminisčių primestų universaliais laikomų emancipacijos modelių. Musulmonės feministės įsitikinusios: feminizmas nėra išimtinai Vakarų „išradimas”. Judėjimai už moterų teises musulmoniškuose kraštuose kilo dar XIX a. ir išaugo iš skirtingo kultūrinio konteksto nei Europoje ar JAV.

Umm Yasmin (U.Jasmin) iš Australijos Monašo universiteto teigia, kad musulmoniškasis feminizmas remiasi pasaulėvaizdžiu, kuriame islamas gali būti interpretuojamas pagal kontekstą, kad padėtų įtvirtinti lyčių lygybę ir pasirinkimo laisvę kaip tikėjimo išraiškas. Pavyzdžiui, musulmonės feministės kovoja su smurtu prieš moteris kaip nesuderinamu su religija, siekia socialinio teisingumo. Pagal Margot Badran apibrėžimą, islamiškasis feminizmas yra feministinė teorija ir praktika, išreiškiama per islamo modelius, t.y. besiremiantis Koranu, suna ir kitais šaltiniais.

Islamo jurisprudencija, vadinama fiqh, dažnai painiojama su islamo įstatymu – šaryja, – susiformavo IX a. ir atspindėjo tuometines realijas ir papročius. Istoriniame kontekste, feminisčių nuomone, reikėtų interpretuoti ir chadysus – pasakojimų apie pranašą rinkinius, kurie ne visi esą autentiški. Todėl islamiškasis feminizmas tam tikra prasme yra fundamentalistinis: jis siekia grįžti prie pamatinio teksto – Korano, kuriame galima rasti daug egalitarinių nuostatų. Kai kurios papildomai iš naujo interpretuoja chadysus (Fatima Mernissi iš Maroko) ir šaryją (libanietė Aziza Al–Hibri, pakistanietė Shaheen Sardar Ali). Mokslininkės feministės derina klasikines islamo interpretavimo metodikas (idžtihadą – nepriklausomą religinių šaltinių interpretavimą ir tafsir – Korano interpretavimą, tai tradiciškai buvo tik vyrų teisė) su šiuolaikinių mokslų – lingvistikos, istorijos, literatūros kritikos, antropologijos ir kt. – metodais.

Religingos prieš sekuliarias ar su jomis?
Feminizmo galimybe musulmoniškuose kraštuose įsitikinusi iš Egipto kilusi, Nyderlanduose gyvenanti Nahed Selim, propaguojanti tai, ką ji vadina „moteriška Korano interpretacija”. Tačiau ji atstovauja sekuliariajai krypčiai. N.Selim įsitikinusi, kad suteikti Korane ir pagal senąsias tradicijas moterims priklausiusias, bet vėliau panaikintas teises neužtenka. „Ko mums iš tikrųjų reikia, tai sekuliarizmas”, – įsitikinusi egiptietė rašytoja, mananti, kad būtina atskirti įstatymų leidybą bei teisę nuo religijos. Islame feminizmas galimas, teigia N.Selim. Juk pranašui Mahometui buvo liepta gerinti moterų padėtį, kuri jo gyvenimo laikotarpiu buvusi prasta. Taip pat įtvirtinta dvasinė vyrų ir moterų lygybė, tos pačios religinės pareigos.

Skirtingai nei sekuliaristės, religingos feministės pabrėžia pačios religijos normų reformą, o ne jos atskyrimą nuo teisės ir valstybės. Iškiliausios islamiškojo feminizmo atstovės, išpopuliarėjusios 10–ajame dešimtmetyje, Ziba Mir–Hosseini, Mai Yamani, Nilufer Gole ir Shamima Shaikh (Šamima Šaich) įkvėpė judėjimą, siekiantį peržengti pasaulio kaip dviejų priešingų polių – Rytų ir Vakarų – suvokimą, kur Rytai – nesuprantami, archajiški, despotiški ir religingi, o Vakarai – racionalūs, modernūs, laisvi ir sekuliarūs. Islamiškasis feminizmas daug dėmesio skiria ir musulmonų diasporai, siekia jų lygybės visuomenėje, kurioje jie gyvena.

Kaip teigia pačios feministės, bandymas supriešinti sekuliarų ir islamišką feminizmą yra politiškai motyvuotas – taip siekiama užkirsti kelią moterų vienybei ir kovai už savo teises. Religiniais argumentais neretai pasinaudoja netgi tos musulmonų feministės, kurios siekia religijos ir valstybės atskyrimo. Teigiama, kad islamiškojo feminizmo atstovės netgi radikalesnės už sekuliariąsias, nes jos siekia visiškos lyčių lygybės tiek viešojoje, tiek privačioje gyvenimo sferoje ir kildina tai iš Korano, o ne reikalauja ilgainiui pertvarkyti viešąjį gyvenimą pagal Vakarų papročius.

Islamiškasis feminizmas tapo prieglobsčiu ir toms moterims, kurioms tradicinio galvos apdangalo dėvėjimas – teisė, o ne pareiga. Vakarietės feministės dažnai paprotį dengti kai kurias kūno dalis laiko priespaudos simboliu, o musulmonėms apdangalo dėvėjimas yra feministinis veiksmas, simbolizuojantis pasipriešinimą kultūriniam imperializmui ir laisvę išsaugoti savo tapatybę. Ir nors feministinis judėjimas nėra itin platus ir įtakingas politinėse sistemose, jis galėtų pasiūlyti alternatyvą ir tradicijomis besiremiančių režimų stagnacijai, ir iš išorės primestai, dėl prievartos musulmonų visuomenėms nepriimtinai tvarkai. Tačiau suprasti šias idėjas ir vėl trukdo išankstinės nuostatos.

Idėjos skirtingose kultūrose

Feminizmo terminą pasiūlė prancūzė Hubertine Auclert XIX a. 9–ajame dešimtmetyje. Šiuo žodžiu buvo pavadinta kritika vyrų vyravimui visuomenėje ir moterų teisių reikalavimas.

XX a. 2–ajame dešimtmetyje šis terminas pasiekė Didžiąją Britaniją ir JAV, 3–iajame dešimtmetyje – Egiptą, kur buvo išverstas arabišku žodžiu nisa’iyya. Bet tai – tik termino, o ne idėjų kelionė.

Apie feminizmą skirtingame kultūriniame kontekste rašė Šri Lankos mokslininkė Kumari Jayawardena (K.Džajavardena) 1986 m. išleistoje knygoje „Feminizmas ir nacionalizmas Trečiajame pasaulyje”.

Terminą „islamiškasis feminizmas” pirmosios aiškino Irano akademikės Afsaneh Najmabadeh (A.Nadžmabade) ir Ziba Mir–Hosseini. Terminą vartojo Saudo Arabijos, Turkijos ir kitų šalių feministės.

Šis judėjimas – ne tik akademinė veikla, bet ir kasdienė praktika. Pavyzdžiui, Malaizijoje veikia moterų grupė „Seserys islame”.