Daiva Repečkaitė: Orumas – ne tik gydytojų rankose

"Atgimimas", 2007 m. liepos 13-19 d. Nr. 28 (949)

Į abortų klausimą per moterų teisių prizmę nestandartiškai pažvelgti bando autorė.

Jeigu tik yra poreikis suskaldyti visuomenę kokiu nors etiniu klausimu, teisė į abortą yra vienas iš patogiausių. Du nesusisiekiantys retoriniai indai – viename šis procesas vadinamas žmogžudyste, kitame – moters teisės į savo kūną realizavimu – ir vėl pradeda kliuksėti tais pačiais argumentais, ir abi pusės mėgaujasi pabrėždamos savo skirtingumą vieną nuo kitos. Jei šis klausimas pasitaiko būti ir to meto politine aktualija, visuomenė neišvengiamai pasidalys į dvi stovyklas, kurių riba dažnai eina palei religingumo ir sekuliarumo skirtį. Tenka prisipažinti, kad abortų klausimas yra kaip tik ta sritis, kurioje negaliu solidarizuotis su dauguma kitų feminisčių – kai kolegės ir draugės džiūgauja, kokią puikią demonstraciją už abortų teisių išplėtimą joms pavyko surengti Italijoje ar Slovėnijoje, man belieka mąsliai patylėti, nes jų džiaugsmas niekaip neužkrečia. Ar tikrai pasiekimai šioje srityje – didelis žmogaus teisių laimėjimas?

Nenustebinsiu – šiuos svarstymus išprovokavo Aušrinės Marijos Pavilionienės straipsnis „Kam priklauso moters kūnas?“ portale Balsas.lt. Jame autorė akivaizdžiai džiaugėsi galimybe visuomenę ir vėl suskirstyti į dvi stovyklas ir, žinoma, save priskirti tai pažangiajai. Tuo tarpu sadistams moralistams, anot jos, „per sunku savarankiškai mąstyti“, jie jaučia malonumą žemindami ir pateisina prievartą. Straipsnis jau sulaukė atsako iš kitos stovyklos, kurios argumentai, kaip ir buvo galima tikėtis, kalbėjo apie negimusios gyvybės teisę egzistuoti, mat teisė į gyvybę pripažįstama fundamentalia, o teisė į patogų, ramų ir be rūpesčių gyvenimą – tik pageidautina. Vienos ir kitos pusės kalbos patvirtino tai, kuo abortų šalininkai ir priešininkai ir taip jau tikėjo, o vidurinių mokyklų debatų būreliams davė papildomų argumentų tam atvejui, kai vėl reikės susiremti debatuojant populiaria tema ir vėl padaryti išvadą: „Taigi yra skirtingos pozicijos, ir niekas negali pasakyti, kurios pusėje tiesa.“ Tačiau pasigendu mėginimų į diskusijų lauką iškelti gilesnes su moters orumu ir jos teise į savo kūną susijusias problemas. Ką apskritai reiškia „teisė daryti su savo kūnu tai, ką nori“? „Teisė“ žodis lyg ir aiškus, „kūnas“ – taip pat, bet ką reiškia „norėti“ ir ko galima norėti iš savo kūno?

Viename švediškame leidinyje apie lygybę radau labai netipišką mintį: valstybės palankumas moterims turėtų būti vertinamas pagal kontracepcijos, o ne abortų prieinamumą.
Argumentas labai paprastas: autorių nuomone, moters laisvė ir orumas užtikrinamas tik tada, kai jos galimybės kontroliuoti savo reprodukciją nėra priklausomos nei nuo partnerio, nei nuo gydytojų (beje, dažniau vyrų).
Iškalbingas Japonijos atvejis puikiai atskleidžia šią mintį – šios šalies, Lietuvos spaudoje kartą atvirai pavadintos „patriarchaline“, feministėms teko gerokai pakovoti už tai, kad moteriškos apsisaugojimo priemonės apskritai būtų leidžiamos. Iki šiol pačios savo reprodukciją kontroliuoti norinčios moterys turi pereiti ganėtinai nemalonią procedūrą ir gauti gydytojo receptą.
Taip yra todėl, kad gydytojų lobistinės organizacijos jokiu būdu lengvai nepaaukos už abortus gaunamo milžiniško pelno.
Rezultatas – abortų šalininkai gali šokinėti iš laimės, kaip puikiai ginamos žmogaus teisės, bet gydytojai lobsta, vyrai toliau kuo ramiausiai gali su partnerėmis elgtis neatsakingai, o be abortininkų šalyje dar klesti šventyklos, kuriose galima numegzti kepurytę ir papuošti ja medinę vaiko figūrėlę, tarsi atsiprašant iš savo kūno išoperuotos gyvybės už nesuteiktą galimybę gyventi. Moters psichologinė trauma dėl nutraukto jos kūne brendusios gyvybės siūlo dėl plačių „teisių daryti su savo kūnu ką nori“ niekur nedingsta.

Abortų šalininkai reikalauja išplėsti teisę prireikus išsioperuoti savo poelgių padarinius, bet dažniausiai pamiršta kitą teisės į savo kūną aspektą – teisę neduoti savo kūno bet kokiam stuobriui, nepasirengusiam atsakyti už savo veiksmų padarinius. A.M.Pavilionienė gali retoriškai klausti, kiek nėštumų prasideda, kai moteris būna nepasirengusi, kai nenori, kad jos gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis. Tačiau ar kas nors pasidomėjo, kiek abortų atliekama ne moters, o vyro iniciatyva, kai būtent jis jaučiasi „nepasirengęs“, „nesubrendęs šeimai“, „per jaunas prisiimti atsakomybę“ ar atvirai pareiškia, kad jam nereikalinga vaikais apsikrovusi partnerė? Ar kur nors kaupiama statistika, kiek moterų tokiais sunkiais momentais pasidavė partnerio psichologiniam spaudimui atsikratyti kūdikio, o paskui visą gyvenimą dėl to kankinosi? Einant dar toliau – kas suskaičiuos, kiek nekaltybių per metus prarandama vien dėl argumentų „taip reikia“, „visi taip daro“ ar pakeltu balsu mestelėto klausimo „tu ką, manęs nemyli?“ – neretai labai jauname amžiuje, nepasiruošus ne tik dvasiškai bei psichologiškai, bet kartais net ir fiziškai?

Tai daug gilesnės socialinės problemos, reikalaujančios labai rimto, sistemiško ir visapusiško sprendimo. Čia jau neužtenka išrėkti moraliniams konservatoriams į veidą, kokie jie atsilikę, ir spausti vyriausybę, kad parengtų atitinkamą teisinę bazę. Šioje srityje reikia dirbti – daug, sunkiai ir nesitikint greito rezultato. Tam neužteks ir šiandienių lytinio švietimo pamokėlių, kuriose rodomi paveiksliukai, kaip užsimauti prezervatyvą. Būtina diegti kitokį savo savigarbos supratimą, kantriai aiškinti, jog moters kaip asmenybės vertės nesumenkina tai, kad ji dar netekėjusi arba būdama septyniolikos dar negali pasigirti turinti draugą, jog turi spręsti ne kas kitas, o tik ji pati, ką išoperuoti iš savo kūno ar kam patikėti savo kūną.
Tik ji pati (ne partneris, ne visuomenė ir, reikia pripažinti, net ne feministės) privalo apibrėžti, ką ji nori daryti su savo kūnu. Taip pat – tai irgi ne mažiau svarbu – būtina diegti suvokimą, kad už pradėtą gyvybę vyras yra lygiai tiek pat atsakingas, o jo atsakomybei realizuoti neužteks mestelėti kelias dešimtines, kad partnerė „susitvarkytų“.

Abortų šalininkai mėgsta remtis fundamentaliu šioje srityje lietuvių klasikos veikalu „Paskenduolė“. Išties, jeigu būtų suveikusios neaiškios, nežinia kokių padarinių sveikatai galėjusios turėti žolelės, Veronika greičiausiai nebūtų nusiskandinusi. Bet istorija nutyli, ar negalėjo būti taip, kad, merginai kankinantis dėl savo nelaimingo likimo, jos Juozelis Amerikoje tuo pat metu braukė smilga per kaklą kokiai naiviai neemancipuotai imigrantų dukrai. „Žolelės“ tikrai gali puikiai suveikti, bet iš to daugiausiai naudos turės ne naujųjų laikų paskenduolės, o „šaunuoliai“ su smilga – bus puikiausiai realizuota jų teisė daryti su savo (ir partnerės) kūnu ką nori, o sulaukus nepageidaujamų padarinių – slėptis į krūmus.

Šiuo komentaru nenoriu nieko siūlyti teisinei sistemai ar politikai. Tiesiog abortų klausimas visada neišvengiamai yra ne tik teisinis, bet ir moralinis. Dėl šio klausimo sprendimo sunku susitarti, net ir vengiant sąvokų „siela“ ir „privati nuosavybė“. Liūdna tik tai, kad diskusiją kažkodėl visada stengiamasi supaprastinti išskiriant dvi nesutaikomas stovyklas. O abortų gynėjai, samstydami vandenį puodeliu iš prakiurusios valties, jaučiasi esą žmogaus teisių superherojai.