Daiva Repečkaitė: Kultūrinė laisvė supūti iš vidaus

"Atgimimas", 2007 m. liepos 6-12 d. Nr. 27 (948)

Tiek daugumai baltaodžių australų, tiek užsieniečiams egzotiškojo žemyno čiabuviai tebėra „maži mieli laukiniai”. Bet už spalvingų raštų slepiasi gilios visuomenės žaizdos.

Kaip geriau integruoti praeityje nuskriaustas, „modernaus“ gyvenimo šablono neatitinkančias mažumas – leisti joms užsidaryti savyje ir toleruoti ar globėjiškai timpčioti už rankos, kad „sumodernėtų“? Ši dilema iškyla ne tik su imigrantų integracijos problemomis nesusitvarkančioje Vakarų Europoje. Žemyne, apie kurio fauną žinome nepalyginti daugiau nei apie jo politines aktualijas, skurdas ir smurtas čiabuvių bendruomenėse sujungia skaudžią kolonizuotos žemės praeitį ir neretai slapstomas dabartinės vyriausybės klaidas. Neseniai pasirodžiusi ataskaita apie Australijos aborigenų vaikų masiškai patiriamą seksualinį smurtą sukrėtė net ir tuos, kurie tikėjo, jog darbas ir tolerancija padarys čiabuvius laimingus liberalios visuomenės narius.
Tipiška aborigenų gyvenvietė paliktų iš miesto atvykusiam lankytojui ne itin malonų įspūdį. Gaujos klajojančių šunų, besikapstančių po šiukšles dykumoje įsikūrusiose stovyklose, skurdas, niūrūs alkoholizmo liūne skendinčiųjų žvilgsniai ir nesaugumas – tai daug rečiau nei spalvingas aborigenų menas pastebima Australijos egzotika. Iš viso čiabuviai sudaro apie 2,5 proc. Australijos gyventojų, bet milžiniško ploto Šiaurės teritorijoje jų susitelkę daugiau – jie sudaro 29 proc. šios savivaldžios teritorijos. Tyrėjai, paskelbę kraupią ataskaitą apie vaikų patiriamą smurtą, apsilankė 45 čiabuvių gyvenvietėse ir beveik kiekvienoje rado vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų.
Tyrimo išvados atkreipė ir „The Economist“ apžvalgininkų dėmesį, nors dar šių metų kovą liberalios pakraipos žurnalas straipsnį apie Australijos čiabuvius entuziastingai baigė vilties gaidele: mat kai kurios uždaros bendruomenės tampa klestinčiais aborigenų meno centrais, o nepatenkinti gyvenimu rezervate čiabuviai išsikelia, pasirinkę „pabandyti suklestėti rinkos ekonomikoje“. Savo darbu besimėgaujantis lakūnas ir menininkė, kurios darbai parduoti už šimtus tūkstančių dolerių, – dvi sėkmės istorijos, leidžiančios skaitytojui patikėti, kad vilties yra, ir „rodančios, kad tradicija ir rinka išties gali sugyventi“. Tačiau mokslininkų išvados, reikalaujančios dėmesio čia ir dabar, ir vyriausybės atsakas į jas labai greitai nuleidžia ant žemės.
Tuštuma vietoje sutryptos
kultūros
Pasak tyrimui vadovavusių Rexo Wildo (Rekso Vaildo) ir Pat Anderson (Pet Enderson), dėl masiškai paplitusio smurto prieš vaikus kalti alkoholizmas, piktnaudžiavimas narkotikais, pornografija, nedarbas, nepakankamas švietimas ir... autentiškos aborigenų kultūros bei tapatybės sunykimas.
Kai XVIII a. pab. į Australiją atsikėlė kolonistai iš Europos, čiabuviai buvo stumiami į netinkamas gyventi teritorijas ir visokeriopai naikinami. Praėjusio amžiaus 7–ajame dešimtmetyje suklestėjo neva „humaniškesnė“ asimiliacijos politika, kuria buvo siekiama aborigenus integruoti į visuomenę ir išnaikinti skirtumus nuo kolonistų palikuonių. Aborigenų vaikai buvo atimami iš tėvų ir atiduodami baltaodžių šeimoms, mokyklose buvo draudžiama kalbėti čiabuvių kalbomis, prievarta buvo su šaknimis raunami išlikę čiabuvių kultūros ženklai.
Galiausiai mestasi prie madingos multikultūralizmo politikos apgyvendinant likusius čiabuvius savotiškuose rezervatuose, kad jie džiugintų turistų akį pirmykščiu gyvenimo būdu ir tradiciniais menais. Tai davė dividendų – aborigenų menas jau tapo beveik tokia pat Australijos vizitine kortele kaip kengūra. Tačiau diskriminuojamiems darbo rinkoje, turintiems menkas galimybes gauti išsilavinimą ir profesionalią sveikatos apsaugą, net 18 metų trumpiau nei vidutinė gyvenimo trukmė išgyvenantiems čiabuviams nuo to ne ką geriau. Uždaros bendruomenės padėjo užkonservuoti tradicinės kultūros likučius, bet užtat atėmė galimybę pasinaudoti visuomenės laimėjimais. Neviltis gyvenant dirbtiniuose, labiau apsimestinai nei autentiškai tradiciniuose rezervatuose pastūmėja ne vieną čiabuvį alkoholizmo ir narkomanijos link.
Iš ataskaitos nesunku suprasti, kad uždarose bendruomenėse klestinti neviltis ir žiaurumas kyla iš to, kad, suirus tradicinėms visuomenės struktūroms, naujų beveik neatsirado. Smurtas prieš vaikus ir jų išnaudojimas – tiesioginis socialinių problemų ir skaudžios istorijos padarinys. Tapatybės ir iš tradicinių gyvenimo formų kylančios savikontrolės praradimas, prasta sveikata, nedarbas, įjunkimas į azartinius lošimus, pornografiją ir kvaišalus, menkas išsilavinimas – visa tai yra struktūrinės šios socialinės tragedijos priežastys. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad dauguma kalbintų aborigenų mielai bendradarbiautų sprendžiant vaikų išnaudojimo problemą ir yra imlūs švietimui. Tačiau kultūrinė autonomija – puikus pretekstas valdžiai nieko nedaryti.
Drakoniška iniciatyva
Vienas įtakingiausių baltaodžių aborigenų teisių gynėjų H.C.Coombsas (Kumbsas) savo knygoje teigia: „Niekur baltosios Australijos politikoje nekreipiamas dėmesys į galimą aborigenų poreikį derinti savo aborigeniško gyvenimo būdo reikalavimus su plačiosios visuomenės reikalavimais.“ Sprendimas, kad aborigeniška yra tik užkonservuota praeitis, paprastai ateina iš aukščiau. Autorius kritikuoja visuomenės paramos neturinčias aborigenų atstovaujamąsias institucijas, tokias kaip Nacionalinė aborigenų konferencija, kurios yra „prijaukintos katės ir sukurtos nutildyti aborigenų nepasitenkinimo balsus, o ne jiems veiksmingai atstovauti arba priversti veikti taip, kad išnyktų [nepasitenkinimo] priežastys“. Čiabuvių elitas sėkmingai įsilieja į biurokratijos gretas ir nėra atskaitingas savo bendruomenei. Iki šiol įprasta čiabuvius suvokti kaip reikalingus globos, o ne savivaldžius.
Ataskaitos autoriai primygtinai siūlė ką nors daryti, kad būtų sustabdytos „alkoholio upės“, ardančios šeimas ir ištisas bendruomenes. Tačiau politikai jų pasiūlymus išvertė taip, kaip naudinga jiems patiems. Pasirodžius ataskaitai, Australijos premjeras Johnas Howardas (Džonas Hovardas) pareiškė, kad iniciatyvos imsis federacijos vyriausybė, ir 60 aborigenų bendruomenių Šiaurės teritorijoje buvo, galima sakyti, įvestas tiesioginis valdymas, patruliuoti nusiųsti policijos ir kariuomenės būriai, „įšaldytos“ bendruomenių teisės išduoti leidimus lankytojams, įvestas alkoholio ir pornografijos draudimas. Be to, įvesta privaloma sveikatos apžiūra vaikams iki 16 metų bei paskelbta, kad šeimoms, kurių vaikai nelankys mokyklos, bus atimtos socialinės išmokos. Drakoniškas atsakas į tai, ką J.Howardas priskyrė nacionaliniam pavojui, yra drastiškiausias įsikišimas į aborigenų autonomiją per 40 metų po to, kai australai referendumu pasisakė už tai, kad iš valstijų teisė kurti įstatymų bazę čiabuviams būtų perleista federacijos valdžiai. Prieš 31 metus čiabuviams buvo suteiktos teisės į žemę, kurioje jie gyveno, Šiaurės teritorijoje. Jau anksčiau premjeras yra pareiškęs, kad iš aborigenų būtina reikalauti, jog jie laisvai kalbėtų angliškai, kad galėtų integruotis į plačiąją visuomenę.
Pasak „The Economist“, niekas neabejoja, kad premjerą tikrai sukrėtė ataskaita. Bet galima ir netgi verta abejoti jo motyvacija ir laiko pasirinkimu. Žurnalas primena: kai prieš ketverius metus čiabuvių lyderis Mickas Dodsonas (Mikas Dodsonas) kreipėsi su perspėjimu, sakydamas: „Mūsų vaikų patiriamas siaubingas smurtas ir seksualinis išnaudojimas peržengia suvokimo ribas“, federalinė valdžia nesureagavo. Sunku būtų patikėti, kad jai atsivėrė akys tik dėl mokslininkų autoriteto. Labiau tikėtina priežastis yra šiemet vyksiantys rinkimai. Apklausos rodo, kad J.Howardo konservatorių populiarumas gerokai smuktelėjo. O praeitis suteikia precedentą: kai 2001–aisiais premjeras, įsitvirtinęs valdžioje jau 11 metų, parodė tvirtą ranką valtimi atplaukusiems australų nepageidaujamiems pabėgėliams, jam pavyko laimėti trečius rinkimus iš eilės. Dabartinis jo griežtumas aborigenų atžvilgiu taip pat pasitarnaus kaip rinkimų triukas. Pareiškimas, kad vaikų gerovė svarbiau už „konstitucines malonybes“, gali nuskambėti patraukliai, bet – žurnalas „The Economist“ primena – pakankama dalis australų linkę kaltinti čiabuvius, esą reikalaujančius daug valstybės pinigų, už savo pačių problemas.
Premjero įsitikinimas, kad čiabuvių problemas galima išspręsti įsileidžiant juos į neva laisvą rinką, pavyzdžiui, leidžiant jiems išsipirkti namus bendruomenei priklausančioje žemėje, sustiprina įspūdį, kad apsimestinai tolerantišką abejingumą greitai pakeis kai kas galbūt netgi dar skaudesnio Australijos čiabuviams – modernizacija su ginklu rankoje.