Daiva Repečkaitė: Moterų emancipacijos ideologija ir logika

VU TSPMI studentų laikraštis

Norėdami surasti geriausią lyčių lygybės įtvirtinimo valstybiniu lygmeniu pavyzdį, dažniausiai žvalgomės į Skandinavijos valstybes. Pagrindas tam nemenkas: universitetuose, politikoje ir šeimos gyvenime šių šalių moterys džiaugiasi pavydėtinu lygiavertiškumu.
Tačiau ir šiame regione feministės nerimsta. Pasigilinus tampa aišku, kodėl už moterų emancipaciją kovojančios švedės nesitenkina valstybės siūlomu moterų teisių „rinkiniu“. Skandinavijoje, kur feminizmas turi itin aiškų socialistinį atspalvį, neretai pasigendama vadinamojo liberalaus, teises, o ne lygybę akcentuojančio, elemento.

Klasių konflikto logika – lyčių santykiams

Feminizmo šaknų paprastai ieškoma liberalioje mintyje, tarp iškiliausių ankstyvųjų profeministų neretai minimas filosofas Johnas Stuartas Millis. Tačiau „brandusis“ feminizmas geriausiai gali būti suprantamas neomarksizmo kontekste ir pagrįstai laikomas neomarksistinio emancipacijos judėjimo atmaina.
Karlo Marxo iškeltą idėją apie vienų visuomenės klasių dominavimą kitų atžvilgiu ir pavergtų klasių siekį išsivaduoti neomarksistai pritaiko ne tik patiems paprasčiausiems ekonominiams santykiams. Dominavimas egzistuoja visuose visuomenės lygmenyse, pradedant šeima ir baigiant globalizacijos vis labiau susiejamomis valstybėmis ar net regionais.
Moterų emancipacija – tai irgi atsakas į šimtmečius trukusį „klasinį“ pavergimą. Pats Marxas rašė apie žmonių emancipaciją apskritai, išsivaduojant iš religinių ir nacionalinių identiteto suvaržymų, atsikratant susvetimėjusio darbo ir tokios socialinės sąrangos, kai žmogų kaip asmenybę formuoja ir jo likimą lemia klasė, bet moterų klausimui dėmesio neskyrė. Nemažai neomarksistų, pavyzdžiui, Herbertas Marcuse, užsimena apie moterų vaidmenį visuomenėje, netgi pamini, kad moterys galėtų būti palyginti nesunkiai mobilizuojamas revoliucinis potencialas, nes yra mažiau absorbuotos „aparato“ (visuomenę valdančiųjų struktūrų). Bet moterų kaip atskiros socialinės grupės, o ne kitų visuomenės struktūrų (ekonominių klasių) dalies padėtį ir emancipacijos klausimą be feminisčių mažai kas kelia.
Feminisčių nuomone, marksizmo propaguojama emancipacija būtų nepilna, jei į ją neįtrauktume moterų išsivadavimo. Vyrų dominavimas taip giliai įsiskverbęs į visuomenę, kad, anot Diane Sainsbury, net formaliai neutralios sąvokos remiasi vyrų patirtimi. Pavyzdžiui, kalbėdami apie darbininkus, marksistai paprastai prieš akis mato pramonės sektoriaus darbininką – tradiciškai „vyriškos“ profesijos atstovą. Praktikoje toks socialistinis moterų emancipacijos integravimas į bendresnį judėjimą už socialines teises lėmė didžiąją dalį Skandinavijos lyčių politikos bruožų, ir tai pastaruoju metu susilaukia vis daugiau feminisčių kritikos.

Moterys tampa darbininkėmis

Švedijoje, vienoje labiausiai lyčių lygybės požiūriu pažengusių valstybių, į lyčių klausimus rimtai žiūrima jau ilgą laiką. Tiesa, aštuntajame dešimtmetyje įvykusios svarbiausios reformos buvo tuo metu visame pasaulyje stipraus feministinio judėjimo dalis, bet Skandinavijos valstybėse šios reformos buvo, galima daryti išvadą, kaip niekur efektyvios. Vis dėlto socialistinis valstybinio feminizmo modelis, kurio tikslas – įtraukti moteris į darbo rinką, stokojo, kai kurių feminisčių manymu, liberalaus komponento, kai moterų teisės laikomos pilietinėmis, o ne socialinėmis.
Ilgas socialdemokratinio valdymo tradicijas turinčioje Švedijoje judėjimas už moterų teises labai greitai buvo absorbuotas valstybės aparato. Kaip tik todėl šie klausimai susilaukė didelio valdančiųjų struktūrų dėmesio, bet lygybės politika laikyta bendresnės socialinės politikos dalimi, ir socialistinės politinės minties dominuojamuose valdančiuose sluoksniuose į moterų emancipaciją žiūrėta per darbininkų emancipacijos prizmę. Žvelgiant į aštuntojo dešimtmečio reformas akivaizdu, jog vyriausybės tikėjo, kad pakanka „išvesti“ moteris iš šeimos į darbo rinką (tokia logika gali būti suprantama ir pragmatiškai, turint galvoje darbininkų poreikį ekonomikoje) ir užtikrinti, kad laikinai savo darbo jėgos rinkoje parduoti negalinti moteris nebūtų dėl socialinio spaudimo ir ekonominių faktorių visiškai išstumta iš savo darbo.
Tam užtikrinti valstybė ant savo pečių prisiėmė pareigą pasirūpinti mažais vaikais, sudarant sąlygas moterims dirbti. Dabar lopšeliais ir darželiais rūpinasi savivaldybės, bet vaikų priežiūra tebelaikoma viešojo sektoriaus uždaviniu. Aštuntajame dešimtmetyje mokesčiai pradėti skaičiuoti nuo individo, o ne namų ūkio, priimtas abortų įstatymas, pradėta įgyvendinti socialdemokratinė „vienodų vaidmenų“ politika, pagal kurią abu tėvai turėtų ir išlaikyti šeimą, ir dirbti neapmokamą darbą šeimos viduje (vaikų, senelių priežiūra, namų ruoša ir t.t.). Teisės išeiti vaiko priežiūros atostogų sulygintos abiems tėvams, ir šiandien, nors iki visiškos lygybės dar toli, daugelis švedų vyrų pasinaudoja galimybe išeiti tėvystės atostogų ir leisti laiką su savo vaikais. Stebint juos nepanašu, kad tradiciškai „moteriškų“ pareigų atlikimą jie laikytų vyriškumo praradimu. Dosnios tėvystės pašalpos ir puikiai veikianti valstybinė vaikų priežiūros sistema netruko atsipirkti, nes tai ne tik papildė darbininkų gretas, bet ir veikė kaip sėkminga demografinė politika: kol kitos valstybės kaltino moterų emancipaciją dėl spartaus visuomenės senėjimo, Švedija, kurios moterys galėjo išvengti dilemos „arba karjera, arba šeima“, kurį laiką džiaugėsi augančiu gimstamumu.
Švedijos feministės, kurioms, žiūrint iš Lietuvos pozicijų, jau neturėtų būti ko veikti, atkreipia dėmesį, kad socialinėmis ir darbo teisėmis moterų emancipacijos apriboti negalima. Ekonominė sfera ir viešasis sektorius – tai dar ne viskas. Reikia nepamiršti ir dar vieno labai svarbaus visuomenės komponento – privataus gyvenimo. Socialistiniame emancipacijos modelyje jis dažnai užmirštamas.

Ko trūksta?

Kaip teigia Švedijos feministė ir politologė Jessica Lindvert, emancipacija susideda iš dviejų komponentų: perdalijimo (redistribution) ir pripažinimo (recognition). Socialistinė emancipacijos politika akcentuoja pirmąjį, o liberali – antrąjį elementą. Perdalijimo politika siekia pakeisti esamus socialinius santykius ir galios konfigūraciją, o pripažinimo – užtikrinti „negatyvias“ laisves, kurias liberalai taip mėgsta akcentuoti. Pastarųjų trūkumas lemia, kad, feminisčių požiūriu, net ir Švedijos dar laukia ilgas kelias link lyčių lygybės.
Perdalijimo politika didelį dėmesį skiria socialinėms teisėms, dažniausiai siejamoms su teise į darbą, išsilavinimą ir valstybės paramą, kai asmuo negali dirbti. Turint galvoje į kompromisus ir solidarumą orientuotą švedų politikos stilių, nieko keisto, kad moterys šios politikos kontekste integruotos į dirbančių žmonių visumą. Lyčių lygybė remiasi idėja, kad valstybė turi traktuoti visus savo gyventojus (netgi ne tik piliečius) lygiai ir nepriklausomai nuo lyties. Savo ruožtu pripažinimo politika daugiausiai remiasi ne socialinių, o pirmiausia pilietinių teisių užtikrinimu, t.y. manoma, kad svarbiausia yra apginti moteris nuo diskriminacijos, priekabiavimo, smurto šeimoje ir panašiai. Kitaip tariant, tokia politika siekiama ne sulieti moteris su dirbančia klase, o ne išskirti kaip diskriminuojamą mažumą ir įtvirtinti jų teisių apsaugą. Taip moterų išvadavimo politika tampa ne tikslinė, o išsklaidyta.
Nežinia, ar tikrai būtent tai yra didžiausia Švedijos lyčių lygybės politikos problema, bet akivaizdu, kad, nors Švedijos moterys džiaugiasi net labai proporcingu politiniu atstovavimu, socialine apsauga ir labai palankiomis sąlygomis derinti darbą ir motinystę, šalies darbo rinka išlieka vis dar lytiškai segreguota, moterims sunku „prasimušti“ į vadovaujančias pozicijas verslo įmonėse, jos uždirba mažiau nei vyrai ir ne taip jau retai tampa smurto aukomis. Dar visai neseniai Švedijos teisėjai galėjo išteisinti prievartautoją argumentuodami, kad aukos drabužiai buvo „pernelyg gundantys, ir iš to galima daryti išvadą, kad ji pati norėjo lytinių santykių“. Naujai įsikūrusios politinės partijos Feministinė iniciatyva (Feministiskt Initiativ) narės įsitikinusios, kad nepakankamai daug daroma ir švietimo srityje, nes mergaitės susiduria su neakivaizdžia, bet visgi esamus socialinių santykių modelius reprodukuojančia diskriminacija net darželyje, nes mokytojai linkę nesąmoningai labiau skatinti berniukus, o mergaitėms liepti „elgtis gražiai“. Visuomenės nuostatų lygmenyje dar daug ką reikia pakeisti, mano feministės. Feminizmas neturi apsiriboti valstybės veikla, moterys nusipelno lygių teisių ir versle bei šeimoje – srityse, kurias socialistinio emancipacijos modelio propaguotojai neretai „pražiūri“.
Taigi akivaizdu, kad negalima daryti skubotų išvadų, jog Skandinavijoje feministėms jau nebėra kas veikti. Pasiūlydama gana ribotą lygybės minimumą, valstybė, suprantama, prisidėjo prie moterų emancipacijos, bet, anot feminisčių, būtų klaida tuo apsiriboti. Tik dabar greičiausiai pradinis etapas jau laikytinas beveik užbaigtu, ir tolimesniu moterų teisių plėtimu turėtų rūpintis jau ne tiek valstybė, kiek visuomenė.