Aušra Pažėraitė: Laida „Jeigu“ - apie religinių mažumų

diskriminaciją Lietuvoje

www.gap.lt, www.alfa.lt

„Ieškančiu“ ir savo dukroms savo „mokymų neprimetančiu“ save apibūdinęs laidos dalyvis, tuo sukėlęs simpatiją, Rimvydas Valatka, kuriam buvo pasiūlyta įsijausti į užsienio žurnalisto vaidmenį, religinių mažumų diskriminacijos Lietuvoje neaptiko. Ošo religinė bendruomenė iš anos – užsienio didžiųjų žiniasklaidos priemonių - perspektyvos jam pasirodė pernelyg marginalinė, kad jos problemos ne mažiau „marginalioje“ Lietuvoje galėtų sudominti užsienio skaitytojus, o be to, tai, kad Teisingumo ministerija keletą metų nesutiko tos bendruomenės registruoti kaip religinės, įvardijo kaip demokratišką ir teisėtą nes besiremiančią įstatymais, žingsnį. Tik va, problema, kad teismas juk nusprendė priešingai – bandymas neregistruoti tuo pagrindu, kad nenustatyta, ar tai religija, ar ne, buvo neteisėtas, nes, kaip pripažino Teisingumo ministerijos religinių reikalų tarnybos vedėjas Donatas Glodenis, buvo pasakyta, kad „ne valstybės institucijoms spęsti, kas yra religija, o kas ne“. Ir teismas čia buvo teisus. Tai religijotyrininkų darbas, ir vieno ar kito reiškinio priskyrimas prie religijų, priklauso nuo to, kaip ji apibrėžiama. Pagal kai kuriuos apibrėžimus ir budizmas, ypač Zen, nėra religija.

Lietuvos pagonys kaip saujelė „keistuolių“, siekiančių savo apeigas atlikti Gedimino kalno papėdėje, legendinių laikų pagonių šventovės vietoje, Rimvydui Valatkai pasirodė kaip „lipantys ant galvos“ privačiam tos vietos savininkui – Katalikų Bažnyčiai... Vis tos „privačios“ vietos ir erdvės... Lietuvoje, bent jau Vilniuje, viešųjų vietų, atrodo, greitai visai nebeturėsime. Na, tūlam lietuviui gali kilti klausimas – o kokia čia problema? Tegul sau būna tos privačios nuosavybės... O problema čia matyt ta, kad privatūs savininkai labai retai kada pasirūpina tais reikalais, kuriais jie nėra suinteresuoti. Kai, pavyzdžiui, privatizuojama ligoninė, kurioje iki tol galėjo gauti gydymą neišgalintys gydytis privačiose klinikose, vargu ar naujas savininkas bus suinteresuotas toliau tęsti šią praktiką, - ne tam juk jis tą ligoninę įsigijo. Pokalbio svečio žodžiais tariant, su morale privati nuosavybė neturi nieko bendra... Matyt, jis teisus... Su demokratija, atrodo, kai kuriais atvejais, taip pat... Jos tiesiog nebelieka, kaip nebeliko jos ir pačioje Lietuvoje, kurioje, kaip teigia norvegų politologas Svennas Arne Lee (http://www.lrt.lt/news.php?strid=5082&id=3915772 ), politikus vaidinantieji užsiima tik privačiais, stambiojo kapitalo, kai kurių verslininkų, bet, deja, ne didžiosios dalies visuomenės, reikalais, kurie per rinkimus paprasčiausiai mulkinami.
Iš tiesų įdomus klausimas – kam priklauso žemės aplink Katedrą – valstybei, ar Katalikų Bažnyčiai? Ir kur ta jos privačios nuosavybės riba? Gal reiktų ją kaip nors pažymėti, kad paprasti piliečiai, ne katalikai, žinotų, kur negalima vaikščioti... Pastatyti lentelę su užrašu – „Privati nuosavybė“. Nes iš kur kitaip žinoti? Kita vertus, kyla ir kitas klausimas – ar ta nuosavybė, jeigu tokia iš tikrųjų yra, priklauso visiems, priklausantiems Katalikų Bažnyčiai? Tokiu atveju aš kaip katalikė taip pat turėčiau turėti kažkokią teisę į tą aikštę... Kita vertus, kaip įrodysi kam nors, ar esi katalikas/ė, ar ne? Juk, kaip žinia, labai lengva save pateikti kaip išpažįstantį/čią tą ar kitą religiją... Ar laikyti krikščionimis, pavyzdžiui, tuos, kurie vykdė raganų medžiokles? Ar religinius karus Europoje vykdė krikščionys iš religinių įsitikinimų, ar tai buvo tiesiog istorinis sutapimas – karai kilo ir vyko dėl kažkokių objektyvių istorinių aplinkybių, ir taip jau atsitiko, kad tie, kurie buvo į tuos karus įtraukti, pasirodę besą krikščionys? Bent jau taip kartais tenka girdėti aiškinant kai kuriuos krikščionybės apologetus... T.y. yra tikri ir netikri krikščionys. Tačiau kur tas kriterijus, kuriuo būtų galima pasiremti, bandant nustatyti tikrumą? Katalikų Bažnyčios mokyme yra toks vienas – ar priima Bažnyčios mokymą, t.y. jos suformuluotas privalomas tikėti dogmas, ir paklusta jai. Ir kol žmogus nėra oficialiai atskirtas nuo Bažnyčios, jis tebėra Bažnyčios narys. Taigi, smurtą vykdė krikščionys kaip krikščionys, nes jie nebuvo atskirti nuo savo Bažnyčių... Kaip ir islamo fundamentalistai, užsiimantys terorizmu, yra musulmonai.

Žinoma, moralės klausimas šiuo atveju labai keblus, kaip ir apskritai religingumo ir moralės santykis. Ar tai suderinama? XIX a. danų filosofas Kierkegaardas teigė, kad tikėjimas su morale neturi nieko bendra, nes tikintis turėtų būti pasiryžęs dėl Dievo peržengti moralę, kaip kad Abraomas buvo pasiryžęs nužudyti savo sūnų, Dievui to pareikalavus... Žinoma, yra ir kita medalio pusė – religingieji, būna, iš tiesų rūpinasi moraliniu tobulumu, ir kartais moralės vardan lygiai taip pat „užkietina savo širdis“ savo artimo, ir nelabai artimo, gyvenimo rūpesčiams, problemoms ar kančiai, leisdami sau dėl tiesos diskriminuoti tuos, kurie, jų įsitikinimu, yra „nuodėmės nešėjai“. Nors būna, kad tikrai yra tokių, kuriems pavyksta savo religingumą suderinti su morale, netgi tapti tikrais gerumo ir artimo meilės šviesuliais. Na, bet išimčių iš taisyklių visur pasitaiko.
Tačiau būkime atviri – religijos su demokratija neturi nieko bendra, gal išskyrus kai kuriuos judaizmo istorinius periodus, ar kai kurias krikščionių Bažnyčias. O Katalikų Bažnyčia yra ne demokratiška ir ne tolerantiška par excellence. Ir tuo didžiuojasi. O modernybės humanistinės moralės principai, pastaraisiais metais Europos Sąjungoje bandomi įgyvendinti lygių galimybių ir visuotinės tolerancijos principai, kurie yra demokratijos garantai, sudarantys sąlygas egzistuoti ir sugyventi įvairioms religinėms bendruomenėms, yra jai labai didelis iššūkis. Ar kokios nors religijos besilaikantis privalo tuos principus pripažinti, jiems paklusti? Gal tai ir buvo Kierkegaardo keliama problema, o kartu ir atsakymas – ne. Tikėjimas visas tas morales pranoksta. Jo vardu jas galima pažeisti. Nenuostabu tad, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia pasirūpino, kad būtų imta formuluoti nuo 2005 metų Lietuvoje įsigaliojusio Lygių galimybių įstatymo pataisa, leidžianti religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams nesilaikyti šio įstatymo savo jurisdikcijoje esančiose organizacijose, įstaigose, įmonėse ir švietimo institucijose.

Trumpai tariant, jeigu įmonė ar organizacija savo įstatuose pasiskelbia prisilaikanti vienos ar kitos religijos ir jos etoso, pagal šią pataisą ji gali sau leisti diskriminuoti „dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų“, jeigu toje religijoje tai „įprasta, teisėta ir pateisinama“. Formuluotė gana prieštaringa, nes kyla klausimas, ar viskas, kas yra įprasta, yra pateisinama? Kas turi pateisinti? Kokiu pagrindu vyksta tas pateisinimas? Pačios religinės organizacijos etosu, mokymais, ar Lygių galimybių principu? O jeigu įprasta, pavyzdžiui, moterų atžvilgiu laikytis etoso, kurie ne tik iš šalies, bet ir pačioje religinėje bendrijoje bent dalies moterų laikomas nepateisinamu jų diskriminavimu, nors vyriškosios hierarchijos ir bando įteigti, kad tai pateisinama? Kita vertus, lieka neaišku, kur to įstatymo nesilaikymo ribos, jei Katalikų Bažnyčios atveju paprasti pasauliečiai taip pat yra šios bendrijos nariai. O turint omenyje, kad bent jau formaliai apie 80% Lietuvos piliečių yra katalikai, kiekvienas, kaip šios organizacijos narys, galės sau surasti būdų, kaip išvengti Lygių galimybių įstatymo. Nebent būtų apibrėžta, kad Katalikų Bažnyčia kaip bendrija yra tik hierarchinė viršūnėlė, parapijos, bažnyčios, vienuolynai, o ne visa katalikų bendruomenė... Ir kaip tokia, priimdama į darbą eilinius katalikus, galės sau leisti juos diskriminuoti, t.y. taikyti savo etosą. Na, įvairių religijų išpažinėjams įprasta pagal savo religijų etosus diskriminuoti vieniems kitus. Tai vargiai atsiejama nuo religingumo prigimties. Ir pagal Lygių galimybių įstatymo pataisą tokios praktikos taps Lietuvoje norma. Tada ir pagonys, ir musulmonai turės visišką teisę diskriminuoti katalikus, tiesiog krikščionis, ir atvirkščiai...

Labai simptomiška, kad laidoje atsisakė dalyvauti pačios Katalikų Bažnyčios atstovai, kurie, kaip teigė laidos vedėjas Jonas Banys, savo atsisakymą motyvavo tuo, kad šioje laidoje nevyksta tikros diskusijos. Na, bet klausimas, ar įmanoma diskusija su Katalikų Bažnyčia? Bent jau savo požiūrį į diskriminavimą religiniu pagrindu galėjo pabandyti suformuluoti. Nebent sąmoningai buvo vengiama tą požiūrį viešai išsakyti... Juk jai, matyt, reikia tik, kad jos pačios atžvilgiu diskriminacija nebūtų vykdoma. O Lietuvoje, atrodo, tai nevyksta, netgi atvirkščiai. Ji kaip religinė dauguma, atrodo, „lipa mažumoms ant galvų“, ką pripažino ir Rimvydas Valatka, kuris priminė, kad mūsuose dažnai užmirštama, kad demokratija ne tik daugumos valdžia, bet ir sudarymas tokių sąlygų mažumoms, kad jos jaustųsi jaukiai. Tik va, klausimas, kas jausis jaukiai, jeigu ta įstatymo pataisa bus priimta, ir, prieštaraujant jau esamiems įstatymams, atsiras Lietuvoje privilegijuoti, vieni kitus ir savo viduje įgalinti diskriminuoti, sluoksniai, šiuo atveju - religiniu pagrindu. Ir neklauskime tada, kam skambina varpai, jie skambina demokratijai...