Aušra Pažėraitė: Pagiriamasis žodis nenormalumui (kovos su smurtu prieš vaikus mėnesio ir artėjančios savaitės, skirtos homoseksualių žmonių lygybei akcentuoti, sukeltos mintys)

www.anarchija.lt, www.gap.lt

Kodėl žmonės taip užsigauna, kai būna pavadinami nenormaliais? Gal tai įgimta baimė? O gal kultūrinė? Dėl įgimtumo gal ir suabejočiau. Mano papūgai visiškai nusispjauti, kai ją, teisingiau jį – nes ji patinėlis, – pavadinu nenormaliu, iškrypėliu, kai eilinį kartą lyg koks fetišistas ima rėžti sparną ir suokti giesmeles ištiestai (nesvarbu, vyriškai ar moteriškai) kojai... Svečius tai pralinksmina. O ko nesidžiaugti? Įdomus padarėlis. Tikras queer. Įdomu, ar yra kokie gyvulėlių psichiatrai, kurie pabandytų jį kažkaip išgydyti nuo šitos „prigimtinės netvarkos“? Tačiau čia aš ne apie papūgą... Įdomesnės žmogiškosios queer raiškos. Pavyzdžiui, zoofilija. Kas galėtų atsakyti kas tai yra? Mokanti/is šiek tiek graikų kalbos pasakytų, kad tai meilė gyvulėliams. Ir ką? Kartais užmetu akį į internetines diskusijas, kuriose žmogaus rūšiai priskirtini gyvulėliai aistringai ir su pasibaisėjimu sako: „Tai ką, jeigu jau įteisinti homoseksualizmą, tai gal kitas žingsnis bus – zoofilija, nekrofilija ir kiti panašūs iškrypimai?“ Bet ar galėtų kas paaiškinti, kodėl nevalia mylėti gyvulėlių? Per „Labas rytas“ laidą kiekvieną dieną tokius mylėtojus ir jų augintinius juk viešai demonstruoja. Gyvulėlių gynėjų organizacijos taip pat aršiai kovoja prieš jų diskriminaciją... Kažkokios garsios Lietuvos ponios Motinos dienos proga teigė, kad augintinių meilė, rūpinimasis jais joms yra lyg pasiruošimas motinystei... Gryna zoofilijos propaganda...
Kita vertus, kas gali pasakyti, kad kiti gyvulėliai labai skiriasi nuo žmogiškų? Ir jie, kaip ir mes, valgo, trokšta meilės, švelnumo, kovoja dėl galios, įtakos ir medžiaginės gerovės, kas, anot kai kurių mūsų politologų, yra moderniosios politikos pagrindas... Tolimųjų Rytų šiaurės tautelės, indėnų – dar nesueuropietintų – kultūrose gyvulėliai jau senokai laikomi subjektais, su kuriais žmogiški gyvulėliai socializuojasi. Naujausiose religijotyros teorijose (Descola, Viveiros de Castro) tokios pasaulėžiūros vadinamos animizmu ir perspektyvizmu (tai animizmo porūšis, kuriame gyvūnai suvokiami kaip subjektai, kurie nuo žmogiškųjų subjektų skiriasi tik skirtinga perspektyva, pavyzdžiui, kas žmogui tvenkinys ar pelkė, buožgalviams – prabangūs rūmai). Moderniose visuomenėse naminiai gyvulėliai nors ir neformaliai, bet taip pat jau senokai socializavęsi, tapę šeimų nariais, subjektais... Sudaro šeimas su žmogiškaisiais subjektais. Lietuviškose pasakose gyvulėliai ne taip jau retai yra suvokiami taip pat animistiškai... Eglė net ištekėjo už žalčio... Vedybų su gyvulėliais ne taip jau reta ir daugelyje kitų pasaulio tautų... Kodėl tad, apibrėžiant tradicinę šeimą, užmirštamos šios tradicijos?
O nekrofilija? Lietuvaičiams, manyčiau, tai taip pat nėra svetima. Kartą su iš svetur atvykusiomis vienuolėmis ėjome Kalėdų naktį iš Bernelių Mišių, ėjome pro kapines, ir jos nepaprastai stebėjosi lietuvių meile negyviesiems – visos kapinės švytėte švytėjo nuo uždegtų žvakelių liepsnos... Niekam ne paslaptis, kad mieliausias lietuvaičių švenčių šventimo būdas – eiti į kapines. Jau priežodžiu tapo tai, kad mūsuose labiausiai mylimi artimieji, kai jie nebegyvi... Tai labai normalu ir gerbtina.
Užtai pedofilijos apraiškų Lietuvoje turbūt mažiausiai rasime. Kalbama apie Lietuvoje siautėjančią smurto prieš vaikus epidemiją. Sunku būtu apkaltinti lietuvaičius meile vaikams. Gal reiktų ne kovoti su tuo, o pasidžiaugti? Pagaliau, neturime bent vieno iškrypimo – pedofilijos.
O smurtas – tai kas? Ar smurtas kaip toks kada nors prieš ką nors buvo laikomas iškrypimu? Juk tai tik žmogiška... Tiek, kiek žmogus yra gyvulys. Ir nesvarbu, koks, – kalbantis, politinis, pasigeriantis... Gyvuliai irgi kalba, ir geria, ir užsiima „politika“ (moderniąja to žodžio prasme)... O kam kovoti prieš tai, kas žmogiškai gyvuliška, ar gyvuliškai žmogiška, kas slypi žmogaus prigimtyje? Kaip prigimtinė duotybė. Visa tai juk nėra queer.
Šiuolaikinio antropologo Rene Girardo teigimu – žmogiškosios kultūros šaknis – smurtas. Tik tiek, kad ne pats smurtas yra kultūra, bet jo, kaip prigimtinio, įveikimo, kontroliavimo priemonės: pirminėse kultūrose, mažose bendruomenėse, pirmiausias smurto suvaldymo žingsnis – jo nukreipimas į išskirtą auką, ją ritualiai aukojant ir taip suteikiant sakralumo statusą. O smurtas tokiu būdu įteisinamas, tampa „švariu“. Toliau tą „švarumą“ perima bendruomenėse, visuomenėse įsigalėjusios galios struktūros, kurios sau prisiskiria (ar joms priskiriamos) teisės vykdyti smurtą, pavyzdžiui, bausti nusikaltėlius. O tai galima interpretuoti kaip keršto vykdymą įteisintomis priemonėmis, kultūringai. Paties smurtingumo šaknį Girardas vadina mimetiniu troškimu. Tai bendras gyvūnams ir žmonėms iš kitų perimtas, nusižiūrėtas, išmoktas troškimas: trokštama to, ko ir kažkas kitas trokšta. Gana dažnai būna, kad šuo, kad ir prisiėdęs, vėl įsigeidžia ėsti, kai pamato, kad kitas šuo puola prie dubenio su ėdalu. Vaikas dažnai įsigeidžia vieno ar kito daikto tik todėl, kad kitas jį turi. Kai pasakoma, kad tas ar kitas žvaigždūnas yra visų moterų numylėtinis, tikimasi, kad taip pakils jo geidimo reitingai... Šią prigimtinę savybę labai gerai išnaudoja visi reklamos ir vartotojiškumo skatinimo mechanizmai. Šis mimetinis troškimas, anot Girardo, neatsiejamas nuo troškimo įsigyti tai iš mimetinio antrininko, to, kuris lyg ir turi tą trokštamą objektą. Taip gimsta mimetinis varžymasis, savo kraštutine forma vedantis į varžovo pašalinimą ir jo vietos užėmimą, tapimą tuo antrininku. Taip Edipas, nužudęs savo tėvą, užėmė jo vietą, simboliškai tapo juo. Hitleris tokiu būdu savo „Mein Kampf“ knygoje konstruoja žydų kaip savo mimetinio antrininko paveikslą: vardija visa tai, ką jie, esą, turi, ir į ką, jo įsitikinimu, jie neturi teisės pretenduoti: galią, įtaką ir medžiaginę gerovę, netgi netoleranciją ir totalitarinį mąstymą. Taip pats sau pagrindė jų sunaikinimo įteisinimo, ir atėmimo iš jų visų tų trokštamų „gėrybių“ programą. Taip jis, matyt, siekė užimti jų vietą, „tapti jais“... Gal visi tie antisemitizmai kyla iš tokio paties mimetinio troškimo? (Trumpas ironiškas ir nepiktas minties šuolis – kartais, žiūrint į katalikų hierarchiją kyla įtarimas, kad jie, matyt, kažkada uzurpavo moterų prerogatyvas – kodėl jiems pagal tradiciją bučiuojamos rankos? Kodėl krikščioniškos vertybės – atsidavimas ir tarnystė – vadinamos prigimtinėmis moteriškomis savybėmis (žr. Vatikano Laišką vyskupams apie vyrų ir moterų bendradarbiavimą bažnyčioje ir visuomenėje)?). Kartais mimetinio troškimo antrininkas, varžovas pasirodo atpirkimo ožio vaidmenyje. Tai įvyksta dažniausiai tada, kai grupę, bendruomenę, klasę, visuomenę ištinka kokia nors krizė, nesusikalbėjimas, visų varžymasis su visais, pyktis. Normaliai tada spontaniškai randamas solidarumo pagrindas – „atpirkimo ožys“, į kurį parankiausia nukreipti visą susikaupusią pagiežą ir pyktį, šiuo smurtu lyg teigiant, kad jis yra atsakingas už visą tą krizę. Visa tai neišeina iš prigimties rėmų. Visose normaliose visuomenėse ir kultūrose veikia šie mechanizmai. Tik vienais atvejais šie smurtavimai vyksta „švariai“, t.y. teisinėmis priemonėmis, kitose – „nešvariai“, spontaniškais smurto proveržiais, žeminimu, neapykantos skleidimu, kurstymu. Lietuvoje, kaip matyti, klesti „nešvarus“ smurtas, t.y. arčiausiai prigimties (šeimose, mokyklose). Kai kuriuose sluoksniuose jis labiau sukultūrintas – ieškant, pavyzdžiui, atpirkimo ožių dėl politikos krizių (tai Rytuose, tai Vakaruose, tai atskirose personalijose, bet jokiu būdu ne pačioje visuomenėje), šeimų krizių (gėjų troškime įteisinti savo gyvenimus kartu, bet jokiu būdu ne pačiose šeimose), ir pan. Bet tokiu būdu niekur iš smurtingos sąmonės neištrūkstame. Kam tad stebėtis, kad mūsuose smurto prieš vaikus (vaikų tarpusavio smurto, ar tiesiog šeimose) epidemija? Yra viena priemonė šitokį smurtingumą įveikti – atsisakyti atpirkimo ožio mechanizmo. Tai gali būti labai skausminga. Krikščionybėje, teigia Girardas, jį įveikė Dievo sūnaus mirtis ant kryžiaus, tobulai įkūnijusi visą šį mechanizmą ir tuo pačiu jį demaskavusi. Jau nebevalia, norint laikyti save krikščioniu, gyventi „pagal prigimtį“ (tai mano, ne Girardo išvada – A.P.) ar vadovautis prigimtimi kaip neginčijamu kriterijumi diskusijoje apie gėrį ir blogį, apie tai, kas priimtina ir nepriimtina.
Prisiminkime, kas bibliškai žiūrint, buvo gėrio bei blogio pažinimas? Judėjiškuose Biblijos komentaruose yra nuomonių, kad tai teisė nuspręsti, kas yra gera ir bloga, kurios įsigeidė (pirmykštis mimetinis troškimas!) pirmieji žmonės, kad patys taptų „kaip dievai“. Gėris ir blogis, pasak tų Biblijos interpretacijų, nėra tiesa, tai tik bendruomenėje, visuomenėje priimtos tinkamumo ir netinkamumo normos. Normos, kurių kriterijai gali kilti iš įgimtų žmogiškų polinkių, bandymo juos kažkaip kontroliuoti. Bet ar tą reikia laikyti tiesos kriterijumi? Ypač tiesos apie gėrį ir blogį kriterijumi, tinkamumo ir netinkamumo, priimtinumo ir nepriimtinumo kriterijumi? Ar evangelinės vertybės, budistinės neprievartos vertybės savo laiku nebuvo – bet gal nuolat lieka ir iki šiol – didžiausi iššūkiai tokiam kriterijui?
Religiniai normatyvistai sako, kad Biblijoje žodis „pažinti“ vartojamas, kalbant apie lytinius santykius, ir tuo remiantis sodomiečiai pasmerkiami, esą, primygtinai reikalavę lytinių santykių su dieviškais vizitatoriais, kuriuos palaikė vyrais... O sodomiečiai juk tik visiškai natūraliai nekentė prašalaičių, kitokių... Jie paprasčiausiai norėjo realizuoti savo prigimtinį žmogišką polinkį į smurtą. Na, šiuo atveju ne prieš moteris ir vaikus, bet prieš vyrus. Aaa... Paaiškėjo viena queer smurto rūšis: prieš vyrus. Toks smurtas, normatyvistų požiūriu, tapatus homoseksualizmui... Gal tada galima būtų padaryti tokią logišką išvadą – iškrypimas yra tik smurtas prieš vyrus, ir jo vardas – homoseksualizmas. O smurtas prieš moteris, tada išeitų, – prigimtinis, ir jo vardas – heteroseksualizmas? Juk pripažinkime, niekas nevadina iškrypėliais tų Gibėjos gyventojų, apie kuriuos rašoma Biblijos Teisėjų knygos 19 skyriuje, kurie smurtą prieš galimą vyrišką auką, prašalaitį levitą, išmainė į smurtą prieš jo sugulovę, kurią prievartavo visą naktį, kol ši mirė? Jie tik šiaip, norėjo ją „pažinti“... Gal taip „pažįstamos“ moterys ir vaikai? Ir pranašo Ezekielio niekas nekaltina iškrypėliška fantazija, kai jis savo įžymiajame 16-me skyriuje mėgaujasi, Dievą įsivaizduodamas apnuoginantį savo sužadėtinę – Izraelio tautą – kaimynų prievartai. Jis tik kalbėjo patriarchalinei visuomenei, kurioje smurtas prieš moteris norma, suprantama kalba. Ar krikščionių teologų, aiškinančių, kad Dievas savo sūnų atidavė smurtinei mirčiai... Gal kam ir priimtinas toks patriarchalinis Dievo vaizdavimas. Bet ar ne laikas šias fantazijas revizuoti? Tiesiog smurtingumą priskiriant prie netinkamų, nepriimtinų, nors ir normalių, prigimtinių, reiškinių? Gal jau laikas iš gyvuliško žmogiškumo pereiti į žmonišką žmogiškumą, kuriame imtų galioti evangelinės, budistinės, judėjiškos, ir kitokios meilės visoms gyvoms būtybėms ir neprievartos vertybės, kad ir kokia ta prievarta būtų – moralinė, psichologinė, seksualinė, fizinė? Patriarchalinės fantazijos, kuriomis permieštos daugelis religijų ir jų raštų, manau, neturi nieko bendra su kai kuriais vertybiniais dalykais tose religijose, po kuriais pasirašytų visi/visos pažemintieji/osios, patyrę/usios priespaudą, smurtą ir įvairias kitas diskriminacijos formas. O gal jiems/joms bet kokia religija – tik prievartos ir priespaudos įteisinimo forma? Tada jau geriau visai jų atsisakyti. Tik va, problema, vargu ar tokios vertybės, po kuriomis būtų pasirašoma, yra prigimtinės, normalios...