Aušra Pažėraitė: Išlaisvinimo teologija – tebesitęsiantis iššūkis Vatikanui

www.lrytas.lt

Šiomis dienomis Romos Katalikų Bažnyčios vadovui besilankant vienoje iš didžiausių Lotynų Amerikos valstybių, Brazilijoje, neišvengiamai atsinaujina diskusijos dėl išlaisvinimo teologijos, jau bene 30 metų plėtojamos Lotynų Amerikos šalyse. Teologija, aršiai kritikuota ir smerkta Vatikane dar ankstesniojo popiežiaus pontifikato laikotarpiu, kaip teologija, besinaudojanti marksistine socialine kritika, pernelyg sureikšminanti pasauliečių religinį, socialinį ir politinį aktyvumą, nors šiandien plėtojama dažniau pogrindžio sąlygomis kaip disidentinis judėjimas Romos Katalikų Bažnyčioje, tebėra didelis iššūkis Vatikanui. Suprantama, kad Jonui Pauliui II, atėjusiam iš socialistinio lagerio valstybės, aktyviam ir bekompromisiniam kovotojui prieš sovietinį režimą ir komunistines ideologijas, išlaisvinimo teologija pasirodė pernelyg kairuoliška ir pavojinga. Lietuvoje, patyrusioje komunistinį totalitarinį režimą, jo pozicija atrodė gana priimtina ir savaime suprantama. Bent jau nereflektuojama, ir todėl dažniausiai demonizuojama. Klausant visų puikių kalbų gausiose Lietuvos televizinėse ir radijo laidose jo mirties savaitę, šis klausimas nuolat buvo apeinamas, didžiausią dėmesį skiriant jo konservatyvumo kritikų kritikavimui ir nuopelnų, griaunant sovietinę imperiją, aukštinimui. Konservatyvumas mūsuose dažniausiai suvokiamas kaip draudimas naudoti kontraceptines priemones, įteisinti abortus, homoseksualų santuokas, bei priešinimasis moterų kunigystei. Galbūt materialine gerove pernelyg nesiskundžiančioms išsivysčiusioms valstybėms išlaisvinimo teologija nėra aktuali, ir didesnį rūpestį kelia kai kurie suvaržymai, sukeliantys įvairių gyvenimiškų nepatogumų. Tačiau abortų, kontracepcijos klausimai Lotynų Amerikoje keliami ne iš persisotinimo gyvenimu, bet neišbrendamo skurdo ir AIDS epidemijos situacijoje. Lotynų Amerikoje konservatyvumo sąvoka, matyt, apimtų šiek tiek daugiau nei šios problemos. Nors jos, net ir homoseksualių asmenų santuoka bei moterų kunigystė, suranda savo vietą ir išlaisvinimo teologijoje. Šiandien Brazilijoje veikia apie 80 000 pamatinių eklezinių bendruomenių (PEB), bei apie milijoną Biblijos būrelių, kuriuose paprasti žmonės, pasauliečiai, reguliariai renkasi, atlieka sekmadieninę Švento Rašto liturgiją, padeda vieni kitiems ruošti vaikus krikštui, aiškinasi Šventą Raštą, kaip jį galima susieti su kasdienybe, ypač su pačių vargingiausių, išnaudojamųjų ir pažemintųjų situacija. Šios diskusijos dažnai vedė prie aktyvių veiksmų, susijusių su darbo santykiais, socialinėmis problemomis, žemės klausimu, ir todėl dažnai į jas buvo žiūrima kaip į galimo socialinio pokyčio šaltinį. Tačiau Išlaisvinimo teologai, vyskupai, aktyviai palaikantys ar pritariantys šiai teologijai, kunigai ir seselės, buriantys varguomenę į tokius būrelius ir skatinančius aktyvų socialinį veikimą, jau virš 25 metų jaučia tai didesnį tai mažesnį spaudimą iš Vatikano pusės. Teologams uždraudžiama užsiimti teologija, vyskupai keičiami kitais, konservatyvesniais, kuriuos JAV sociologė, tyrinėjanti Lotynų Amerikos pamatines bendruomenes, Madelaine Cousineau, apibrėžia kaip „vyskupus, kurie palaiko hierarchinės struktūros autoritetą, kritikuoja pamatines bendruomenes, smerkia ar išvaro kunigus ir seseles, buriančius varginguosius į pamatines bendruomenes ar socialinius judėjimus, ir skatina katalikų charizmatų, fokoliarų bei kitus ne-aktyvistinius religinius judėjimus“.
Išlaisvinimo teologijos šalininkai ir plėtotojai turi savus kankinius – arkivyskupą Óscarą Arnulfo Romero iš El Salvadoro, nužudytą 1980 metais, kai laikė šventas Mišias, vienuolę Dorothy Mae Stang, sušaudytą Brazilijos Amazonėje 2005 metų vasario mėnesį, ir kt. Monsinjoras Romero buvo neprievartinės išlaisvinimo teologijos šalininkas, atsigręžęs į žmogaus teisių pažeidimų epidemiją, varguomenę ir pilietinio karo El Salvadore aukas. Jo žodžiai "Bažnyčia išduotų savo meilę Dievui ir savo ištikimybę Evangelijai, jeigu nustotų būti balsu tų, kurie neturi balso" geriausiai nusako išlaisvinimo teologijos siekį – kalbėti už tuos, kurie yra nutildyti įvairių prievartingai veikiančių galios struktūrų, išnaudojami ir prispausti. Ir ne tik kalbėti, bet ir skatinti veikti, kad politinės oligarchinės sistemos, diktatūros, ekonominės sistemos, nuskurdinančios ir marginalizuojančios didžiąją dalį visuomenės, pasikeistų. Biblijos grupelėse skaitoma Biblija aktualinama, kritikuojant valstybines pensijų mažinimo politikas, darbininkų teisių apribojimus, saujelės oligarchų savanaudiškus ir savavališkus sprendimus ir nepaisymą elementariausių žmogaus teisių, Vašingtono palaikomas neoliberalias ekonomines politikas ir privatizacijas (neo-lietuviškai turbūt būtų prichvatizacijas), atsigręžiančias prieš vargingiausius, ir kitas aktualijas, o PEB telkiasi ir aktyviems socialiniams veiksmams, kurie laikomi teisingiausiu atsaku į vargstančiųjų problemas.
Tačiau Jonui Pauliui II toks tikėjimo ir politikos siejimas, Jėzų laikantis politiku ir revoliucionieriumi, nebuvo priimtinas. Tai, atrodo, tebėra nepriimtina ir dabartiniam popiežiui Benediktui XVI, kuris, atvykdamas į Braziliją, paragino vietoj Išlaisvinimo teologijos verčiau plėtoti Kankinystės teologiją ir siekti „vidinio išlaisvinimo“. Net jeigu tai ir panašu į patarimą žaginamai moteriai siūlyti verčiau išsilaisvinti viduje, priimti kankinystę, o ne priešintis prievartautojui. Kita vertus, į Vatikano kritiką Išlaisvinimo teologijos šalininkai atsako, kad ir pats Jonas Paulius II juk nebuvo visiškai atsijęs nuo politikos, kai kalba ėjo apie komunistinio režimo priespaudą. Tačiau, kaip teigė viename savo interviu buvęs pranciškonas Boffas, „Sunkios Lotynų Amerikos socialinės realybės galybė stipresnė, nei Romos ideologija, ir todėl Išlaisvinimo teologija tebėra aktuali ir gyvybinga“.