Daiva Repečkaitė: Kur skuba Lietuvos studentai?

www.omni.lt

Kas mūsų šalyje laikoma jauno žmogaus keliu į sėkmę? Aštuonerių metų jau turėtum atrasti, kur tau labiausiai sekasi. Trylikos turėtum jau sugalvoti, ką nori pasiekti gyvenime. Šešiolikos, pageidautina, jau turėtum pradėti kaip nors uždarbiauti, kad turėtum savo pinigų. Aštuoniolikos privalai turėti vairuotojo pažymėjimą. Vėliausiai dvyliktoje klasėje turi pasirinkti profesiją ir po mokyklos baigimo būtinai įstoti į universitetą. Vėliausiai antrame kurse turėtum pradėti dirbti, o po dviejų kursų – važiuoti padirbėti į JAV. Netrukus gauni darbo rinkoje beveik būtinybe tapusį diplomą, o kol baigsi magistro studijas, reikėtų neakivaizdiniu būdu įsigyti dar vieną specialybę. Visa tai reikalinga vienam tikslui – kad būtum konkurencingas darbo rinkoje.

Normalu. Pas mus. O kitur? Apie tai susimąsčiau, kai Švedijos universitete grupės draugė švedė paklausė, ar Lietuvos studentai prieš studijas veikia ką nors sau. Papasakojau, kad po mokyklos visi stengiamės įstoti į universitetus, nes juk kitaip pamirštume, ką mokykloje mokėmės. O kas po studijų? Po studijų, o dažniausiai – kartu su studijomis, mes dirbame. „Supratau, – tarė kolegė. – Pirmiausia tu mokaisi, paskui studijuoji, tada dirbi, o paskui miršti.“

Iš tiesų esame gyventi skubanti visuomenė. Darbas įsiskverbia į vis ankstesnius jaunimo gyvenimo etapus ir tampa būtinybe, tiek ekonomine, tiek socialine. Svarbiausia – viską pasiekti kuo anksčiau. Sektinais pavyzdžiais laikomi vunderkindai, kurie į universitetus įstoja jau trylikos, arba „mažieji verslininkai“, kurie dar mokykloje aplinkinius stebina idėjomis, kaip praturtėti. Merginoms skirti žurnalai bando įtikinti, kad vienintelis laimės receptas – sėkminga karjera, ir šūsnys istorijų apie Milane ar Paryžiuje uždarbiaujančias trylikametes manekenes verčia ne vieną skaitytoją graužtis: „Man jau aštuoniolika, o dar nenuveikiau nieko prasminga!“ Spaudžiami suaugusiųjų ir jų gyvenimą tvarkančių struktūrų, jaunuoliai pradeda spausti vieni kitus. Verčiami savo šeimos ekonominės padėties, kasdien girdėdami liūdnas istorijas apie bedarbius universitetų absolventus ar tiesiog bijodami, kad jei nesugaus savo svajonės kiek galima anksčiau, paskui bus per vėlu, jauni žmonės pasiduoda spaudimui ir skuba pagriebti iš savo gyvenimo kiek įmanoma daugiau.

Švedijos jaunimas ankstyvo tapsmo suaugusiu nelaiko savaimine vertybe. Visiškai įprasta, kad po mokyklos baigimo jaunuoliai padaro metų ar dvejų pertrauką. Per tą pertrauką kai kurie keliauja po pasaulį, kiek gali sau leisti, kiti važiuoja į tolimus pasaulio kraštus kaip savanoriai arba į kokią užsienio šalį pagyventi ir pasimokyti kalbos. Kai kurie jaunuoliai per tą laiką savanoriškai atlieka karinę tarnybą (ir mano, kad tai – nebloga gyvenimo mokykla) arba išbando save kitokiais būdais. Po tokių jaunatviškų paklaidžiojimų jie, apsisprendę, ką nori veikti, atradę mokykloje neišryškėjusių gebėjimų ir praplėtę akiratį, įstoja į universitetus, pasiryžę mokytis mėgstamą dalyką.

Jei jų netenkina studijos ar paaiškėja, kad pasirinkti dalykai neįdomūs, ankstesniam pasirinkimui paskirtų semestrų švedai nelaiko „prarastais“ ar „sugaištais“ – baigti universitetą visada suspėsi. Nieko nestebina, kai kas nors po metų psichologijos studijų atranda savo pašaukimą kaip matematikas. Kol jauni, švedai leidžia sau ieškoti, klysti ir atrasti. Kai tau aštuoniolika, dar labai sunku apsispręsti, ką nori veikti visą gyvenimą, mano švedai.

Tikriausiai juokaujate? Savo gyvenimo kryptį mūsų šalies jaunimas jau turi bent apytiksliai pasirinkti maždaug keturiolikos, nes to reikalauja profiliavimas mokyklose! Jeigu ketini tapti mediku, kam tau istorija? Tokia dabartinės švietimo sistemos logika. Darosi neramu – užėmęs jaunystę, žinių kaupimas būsimai karjerai netrukus pradės brautis ir į vaikystę. O gal jau ir įkėlė ten koją. Ar tikrai norėtume, kad sistema iš ateities vaikų sukonstruotų miniatiūrinius suaugusiuosius, kurie vos įžengdami į žinių pasaulį jau pasirašytų „verslo planą“, ką nori daryti su savo dar tik beprasidedančiu gyvenimu? Taip pamažu iš vaikų ir jaunimo atimama viena iš nedaugelio privilegijų, suteikiančių pranašumą prieš suaugusiuosius – teisė svajoti ir tikėtis pakeisti pasaulį.

Turint galvoje Lietuvos istorinę patirtį ir pastarųjų metų pokyčius, nestebina, kad būtinomis žmogaus brandos sudėtinėmis dalimis laikomas materialinis savarankiškumas, ryžtingumas ir aiški ateities vizija. Tačiau vien ekonominiais veiksniais negalima visko pateisinti. Tai ir visuomenės požiūrio klausimas. Todėl jaunas žmogus bus tikrai laisvas tik tada, kai visuomenė sušvelnins savo spaudimą ir nebandys pripiršti vienintelio laimingo gyvenimo recepto, o motyvacija mokytis ir dirbti bus grindžiama ne baime ir nerimu, o sugebėjimu svajoti ir savo svajones įgyvendinti.