Daiva Repečkaitė: Modernizacijos našlaičių prieglobstis – islamizmas

"Atgimimas", 2006 m. rugsėjo 15-21 d. Nr. 34 (907)

Per penkerius metus nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. Vakarai gal ir sužinojo daugiau detalių apie islamą, bet neišmoko kalbėtis ir suprasti.

„Aš žinau, kad atpildas ateis, ir tai puiki reklama islamui”, – ironizavo tipišką Vidurio Rytų akcentą mėgdžiojantis balsas po liūdnai pagarsėjusios rugsėjo 11–osios internete platinamoje sarkastiškoje dainelėje, pavadintoje „I love Osama” („Aš myliu Osamą”). Po teroristinio išpuolio, nuo kurio jau praėjo penkeri metai, vakariečiai turėjo progą pasižiūrėti žemėlapyje, kur yra Afganistanas, ir išmokti tarti keletą arabiškų terminų, domėtis islamu tapo madinga, bet nuodugnaus supratimo, tarpkultūrinio dialogo ir stereotipų neklastojamų žinių ne ką tepadaugėjo. Todėl neprasikasta iki daugelį šiandien bauginančio reiškinio – radikalaus islamizmo – šaknų.

Apsimestinis multikultūralizmas
Vakariečiai iki šiol neišmoko atsigręžti į save ir kritiškai įvertinti tiek kultūrinius skirtumus, tiek į vieną visumą pradedančią susilieti užsienio ir mažumų politiką. Musulmonai – tiek tolimi, skaičiuojami nukautų talibų galvomis, tiek esantys čia pat, bet vis tiek nesuprantami, – tebėra tie „kiti”, kuriuos apibrėžia pirmiausia tai, kad jie yra skirtingi nuo vakariečių. „Šiandien JAV knygynai lūžta nuo apgailėtinų rašinių su rėksmingomis antraštėmis apie islamą ir terorą, demaskuotą islamą, arabų grėsmę ir musulmonų keliamą pavojų, kuriuos visus be išimties sukurpė politiniai polemistai, pretenduojantys į išmanymą, perimtą iš ekspertų, neva perpratusių, kas dedasi šių keistų rytiečių, kurie yra skaudi rakštis „mūsų kūne”, širdyje”, – savo knygoje „Orientalizmas” negaili kritikos Edwardas Saidas, palestiniečių kilmės akademikas, pokolonializmo studijų pradininkas.
Nors daugelis stebisi, kuo radikalai gali patraukti Europoje užaugusius išsilavinusius ir tikrai neskurstančius jaunus musulmonus, akivaizdu, kad dėl didėjančio nesusikalbėjimo vis daugiau jų, klausdami, kokiu pagrindu jie jaučiasi atstumti, atsako sau, jog taip įvyksta dėl skirtingos religijos ir kultūros. Šios prarajos neužglaisto propaguojamas paviršinis multikultūralizmas. Musulmonai eiliniam vakariečiui toliau atrodo pavojingi vien tuo, kad elgiasi ne pagal vakarietišką „normalumo” supratimą. Kai moteris dėvi hidžabą, tai – žmogaus teisių pažeidimas. Bet kai moters kūnas eksponuojamas tikintis, kad, sukėlęs kuo daugiau gašlių minčių spoksotojo galvoje, paskatins įsigyti televizorių ar traškučių pakelį, tai – laisvė. Skirtinga kultūra apibrėžiama neigiamai: tokių papročių joje nėra, šio ar to jie nepraktikuoja, nemoka, nepripažįsta. Daug kalbama apie islamą, bet per mažai apie europiečių ar amerikiečių požiūrį į jį ir elgesį su juo.
Anot islamo eksperto Egdūno Račiaus, šiandieninis vadinamasis multikultūralizmas nereiškia, kad „leidžiama” vienai šalia kitos egzistuoti skirtingoms kultūroms, o žmogui paliekama laisvė rinktis, kaip jam atrodo teisinga gyventi. „Daugiau kebabų, daugiau pilvo šokio, sujungti viską ir daryti kažką naujoviško, – apibūdina paviršinę kultūrinę įvairovę islamo ekspertas. – Tai nėra multikultūriškumas tuo aspektu, kad yra daug kultūrų, tai yra nauja kultūra.” Iš Vakaruose gyvenančių musulmonų reikalaujama, kad jie taptų šios naujos kultūros dalimi, ir tik perėmusiems svetimas tradicijas suteikiama itin teigiama prasme „pakrauta” etiketė „vakarietiškas musulmonas”.
Kas tampa radikalais
Kaip britų televizijai BBC pasakojo jaunystėje iš naujo atradęs islamą Didžiojoje Britanijoje gyvenantis Aftabas Malikas, šioje religijoje jį pirmiausiai žavi jau užmiršta intelektinė ir dvasinė tradicija. Jo nuomone, tradicinė islamo išmintis iškyla virš konfesinių skilimų ir atmeta pykčio kupiną „modernybės našlaičių” retoriką. A.Malikas mato pavojų, kad islamu besiremiantys valstybių ir religiniai lyderiai kuria tikėjimą, paremtą daugiausiai priešiškumu Amerikai, o vis daugiau eilinių musulmonų ieško religijos, dėl kurios galėtų mirti, o ne tokios, dėl kurios norėtų gyventi.
Anot A.Maliko, ekstremistų islamo samprata panašesnė į islamizuotas marksistines–leninistines idėjas, skelbiančias revoliuciją ir kovą imperializmui, nei į senųjų islamo raštų tradiciją. Britanijos musulmono nuomone, siekiant išstumti ekstremizmą iš eilinių musulmonų gyvenimo, reikia „atkurti tradicinę pusiausvyrą tarp širdies ir sielos, intelekto ir kūrybos” – atsigręžti į tradicinio islamo gyvybės kultūrą.
Aftabas Malikas nėra vienintelis, iš naujo atradęs religiją. Tačiau ne visus tokie ieškojimai ir atradimai atveda prie filosofinės–intelektinės tradicijos studijų. Jaunuoliams, kurie jaučiasi visuomenės atstumti, patrauklios visiškai kitokios idėjos. Itin iškalbingi teroristinio išpuolio Londone organizatorių dosjė. Neturtingųjų rajone užaugęs Mohammadas Sidique’as Khanas dirbo su skurstančių šeimų vaikais, turinčiais elgesio problemų ir gyvenimo priverstais ne tik mokytis, bet ir dirbti, taigi nuolat matydavo kasdienybę, nė kiek nepanašią į visur skelbiamas piliečių lygybės idėjas. Khanas sakydavo, kad tik religija išgelbėjo jį nuo jaunystės klaidų: kol iš naujo neatrado islamo, jis dažnai įsiveldavo į muštynes, gėrė ir vartojo narkotikus. Iš Jamaikos kilęs kitas teroristas Germaine’as Lindsay (Džermeinas Lindsei) atsivertė į islamą po sukrėtimų kupinos vaikystės, praleistos nestabilioje iširusioje šeimoje. Vieniems religija atsako, kodėl jie lieka nesuprasti, kitiems padeda atrasti gyvenimo prasmę.

Užpildo idėjinį vakuumą
Anot Craigo S.Smitho (Kreigo S.Smito), radikalus islamizmas savo socialinę bazę lengvai randa tarp imigrantų ir gali nesunkiai juos patraukti. Autorius straipsnyje „Europoje islamas užima marksizmo vietą”, publikuotame „International Herald Tribune”, lygina islamistus su XX a. socialistais bei komunistais. Anksčiau komunistai aprūpindavo skurstančius imigrantų vaikus, organizavo vasaros stovyklas, rūpinosi imigrantų apgyvendinimu, skatino darbininkus, tarp kurių buvo daug imigrantų, reikšti savo politinę valią.
Smitho nuomone, islamas užpildė idėjinę tuštumą, atsiradusią nusivylus politine kaire. Kai Prancūzijos kairieji savivaldybėse atėjo į valdžią, jie tapo anksčiau kritikuotos sistemos dalimi, dėl kompromiso paaukojo dalį idėjų, be to, neįsileido musulmonų į aukštus partijų postus. Autorius teigia, kad islamistai bent jau Prancūzijoje dabar veikia tose vietovėse, kur anksčiau savo rėmėjų rasdavo komunistai. „Islamas pakeitė marksizmą kaip kovos ideologija, – teigia Olivier Roy (Olivjė Rua), prancūzų europietiškojo islamo tyrinėtojas. – Žlugus kairiesiems, pasirodė islamistai.”
E.Račiaus nuomone, tokia paralelė yra neleistinas supaprastinimas. „Iš tikrųjų būtų labai lengva islamo atgimimą, prasidėjusį XIX a., besitęsiantį per XX a. iki dabar, įrašyti į vieną grupę su pavienių asmenų ar jų grupių sukurtoms ideologijomis”, – aiškina islamo ekspertas. Tačiau, anot E.Račiaus, komunistai apeliuoja į proletariatą, o dauguma Europos musulmonų yra savarankiškai dirbantys, prekijai, be to, religinė tapatybė peržengia socialines klases. „Visuomeninė padėtis nėra tai, kas lemia požiūrį į europiečius ir radikalėjimą”, – sako E.Račius. Jo nuomone, „islamas daugiau dešinuoliškas, bet europinė dešinė nesugebėjo to jame atpažinti”.
Su kaire islamizmą vienija kai kurie žmonių mobilizavimo metodai ir kova su imperializmu. Europoje tampa įprasta, kad ultrasekuliarus kairysis jaunimas kartu su musulmonais, demonstruojančiais aiškiai išreikštą religinę tapatybę, kartu dalyvauja protesto akcijose prieš karo veiksmus Irake ar Afganistane. Tačiau idėjiniu lygmeniu esama esminių skirtumų. „Tai daugiau bejėgiškumo, o ne revoliucingumo išraiška, – apibendrina E.Račius. – Ideologijos žadėjo keisti pasaulį, o islamistų kova vyksta amžinybės perspektyvoje. Čia rojaus kurti niekas nesitiki.”

Aukos mentalitetas
Visuotinai pripažįstama, kad itin svarbus radikalėjimo komponentas yra savęs kaip aukos suvokimas. Musulmonai jau kai kur vadinami „naujaisiais žydais” ar „naujaisiais romais”. Po kiekvieno teroristinio išpuolio kyla smurto banga, kuri dar labiau skatina užsisklęsti savose bendruomenėse. Iš tiesų, panašiai kaip ir Vakaruose, musulmoniškuose kraštuose daugėja žinių ir detalių apie JAV ir Europą, bet ne domėjimosi, kuo gyvena ši visuomenė. Be to, tos žinios dažniausiai skelbia apie musulmonų patiriamas blogybes.
E.Račius teigia visiškai suprantąs, kodėl žmonės pasijunta aukomis. Palaikydami ryšį su giminaičiais, išeiviai sužino apie Afganistane, Irake ar Libane vykstančius žiaurumus, kurie ne visada pasiekia vakariečių ausis, nes ne visa informacija pateikiama plačiajai visuomenei. „Suvokiama, kad naikinama bendruomenė. [...] Jie kenčia už savo gimines, šeimas, už savo naciją. Jie save sieja su žeme, bendruomene, ir jiems skauda dėl tos bendruomenės, – teigia islamo ekspertas. – Aukos sindromas tik tolydžio didės. Ir aš suprasčiau žmogų, jaučiantį neviltį, kuri trunka metai po metų, o pažangos jokios. Jeigu toliau šitaip elgsimės, mes antagonizuosime ketvirtį pasaulio.”