Aušra Pažėraitė: Kodėl amerikiečiams nepatiko Karlsonas?

www.bernardinai.lt

„Literatūrinis herojus Karlsonas duoda blogą pavyzdį jaunesnio amžiaus vaikams, skatina juos būti nepaklusnius, negerbti tradicijų ir yra aiškus tvarkos bei paklusimo bet kokiems įstatymams priešininkas. Susipažinus su šia knyga, vaikams gali atsirasti polinkis į asocialų, destruktyvų elgesį, o tai keltų tiesioginę grėsmę amerikietiškam gyvenimo būdui. Be to, kita pasakos herojė Freken Bok yra pavyzdys auklėtojos, linkusios į sadizmą, o tai sukuria neigiamą visos šios socialinės grupės atstovų - beibi–sitterų ir šeimininkių – įvaizdį. Šis įvaizdis neatitinka politkorektiško meno standartų. Turint galvoje tai, kas pasakyta, minėta rašytojos A. Lindgren knyga turi būti išbraukta iš mokymosi programų. Nerekomenduojama taip pat jos įtraukti ir į papildomo skaitymo sąrašus“.
Kai kuriose Amerikos valstijose tokiais įsakais buvo uždrausta daugybė pasakų. Be Karlsono, dar užkliuvo ir Brėmeno muzikantai – jie, esą, skatina valkatavimą; dėl to Memfyje buvo uždraustas „Brėmeno muzikantų“ spektaklio pastatymas. O „Alavinis kareivėlis“ netinka todėl, kad jo herojus yra invalidas, o ir pasaka blogai baigiasi.
Tos mūsų europietiškos pasakos! Kokios jos baisios amerikiečių akimis! Tos mūsų vaikystės pasakos! A. Lindgren, Andersono herojai, kurie yra tiesiog kitokie, ne kaip visi, trikdantys įprastinę tvarką, prieštaraujantys priimtiems gyvenimo būdo standartams: bjaurusis ančiukas, Pepė Ilgakojinė, Karlsonas... Tiesiog kitokie. Ir todėl žavūs. Tačiau amerikiečių tėvelius, matyt, kaip tik tai ir trikdo: kaipgi galima leisti, kad vaikas pamiltų herojų, kuris nesilaiko bendruomenės gyvenimo normų, tvarkos bei įstatymų ir tampa užkrečiamu asocialumo pavyzdžiu? O gal mūsų žmonės, sovietmečiu gerte gėrę tokį „asocialumo“ idealą per „gerąją animaciją“, dabar dėl to ir nesugeba sukurti pilietinės visuomenės ir mieliau žudosi, žudo, prievartauja ir pasąmonėje ilgisi „kietos rankos“, kad turėtų prieš ką maištauti ir jaustis „visavertiškai“ asocialūs? Atrodo, kad mūsų visuomenei tiesiog nepriimtinas socialumas, tvarka, tradicijos, įstatymai, ir visi tie, kurie kaip kamikadzės bando ją socializuoti, kuria įstatymus, bando sudaryti sąlygas, kad visi galėtų gyventi, dirbti ir kurti kaip piliečiai, yra labiausiai nekenčiami. Bent jau Pakso krizė tą aiškiausiai rodė. Paradoksalu.
Tačiau Karlsonas, Pepė ir Brėmeno muzikantai vis viena mieli. Kaip jų išsižadėti? Į ką juos pakeisti? Nepaklusnumas tradicijoms, buvimas kitokiu, nesugebėjimas laikytis nustatytų bendruomenės gyvenimo būdo normų, - sovietmečiu tokie buvo vadinami „neformalais“ arba disidentais, jei tai įgaudavo politinį ar religinį atspalvį. Kai būni kitoks totalitarinio ar kokio kitokio režimo sąlygomis - tai didvyriškumas. Visai kaip tose pamėgtose pasakose. O kai visuomenė skelbiasi demokratiška, tada kas? Postmodernizmas ar anarchizmas? Tačiau kokia demokratija, jeigu draudžiamos pasakos, kuriose nėra propaguojamas nei smurtas, nei seksas, o tik pozityvus ir patrauklus„kitokio“ paveikslas? Gal demokratija, kad ir kokia būtų demokratiška, nėra apsaugota nuo „kitokių“ baimės, nuo ksenofobijos, tik įvardija tai kitaip, esą, skatina asocialumą, nepaklusnumą ir įstatymų nepaisymą. O „kitokių“, kitų, iš kitur baimė lieka net ir tokioje „postmodernioje“ (?) Amerikoje. O gal tai, kad ten postmoderni visuomenė - mitas? Kaip matyti iš naujausios amerikietiškos komedijos „Kelyje po Europą“, kurią žiūrint kai kurie lietuvaičiai vos neprisišlapino (žr. komentarus „Delfi“ portale), kažkodėl Europa jiems (bent jau filmo kūrėjams) asocijuojasi su visu tuo, kas neatitinka padorumo, kultūros, tradicijų ir įstatymų laikymosi standartų. Filmo kūrėjai kažkaip užmiršo visą politkorektiškumo meną, ir europiečiai parodyti kaip idiotai (britai), iškrypėliai maniakai (italai ir olandai), galutiniai skurdžiai, galintys kojas bučiuoti amerikiečiui už nikelį (Rytų europiečiai). Tik jie, va, amerikiečiai, kultūros, tvarkos, padorumo ir visų kitų dorybių įsikūnijimas... Na, jeigu turėtume nors kiek europietiškos savigarbos, tokių filmų nedemonstruotume ir į kelnes „nemyžtume“ kaip tas tūlas žiūrovas.
Užkliuvo jiems, mat, Karlsonas. Jau lietuvių liaudies pasakų tai tikrai jiems nebūtų galima rodyti. Kiekvienam, kas jas skaitė, tai aišku. O gal tų lietuviškų pasakų pasiklausius scenaristui ir kilo mintis, kad Hanibalas Lesteris galėjo būti kanibalas iš Lietuvos? Gal ten jiems kas papasakojo lietuvių liaudies pasakų? Įdomu, ar jas skaito kas nors savo vaikams? O juk kažkada vaikai tokį „dvasinį peną“ vaikystėje ir gaudavo. Šalia visokių pasakų apie čigonus ir žydus... Viskas buvo tik tam, kad vaikai būtų sudrausminti ir nepasitikėtų pasauliu, kuris yra už kaimo ribų: visais, kurie yra kiek keisti, skirtingi, ardantys buvusius šeimos santykius. Pasakos, ugdančios paprasčiausią ksenofobiją. Kad būtų bijoma visko, kas netinka nustatytai tvarkai, bendruomenėje priimtam gyvenimo būdui, įprastų santykių schemai. Galbūt panašiai kaip amerikiečius dabar gąsdina viskas, kas netinka jų nustatytai tvarkai, gyvenimo būdui ir papročiams? Tik kažkodėl mūsų nepasiekia amerikietiški animaciniai filmai, kurie nebūtų persmelkti iš visų kampų kylančio pavojaus, grėsmės, smurto, nuolatinio gaudymo, noro susidoroti ir užmušti. Tik aišku, svarbiausia - viskas gerai baigiasi, geriukai nugali blogiukus, ir įsivyrauja tvarka. Ir tai užvaldo. Palengva pripratina mūsų žiūrovus prie nuostatos, kad tai, kas rodoma per televiziją, turi prikaustyti žvilgsnį ir atpalaiduoti protą. Dažnam jau darosi sunku žiūrėti „sunkesnį“ europietišką ar net ir japonų, ar kinų filmą. Juose pernelyg daug kažko sunkiai pakeliamo: žmogiškų santykių, kurie ne visada gerai baigiasi. Kur ne taip lengva žmones suskirstyti į gerus ir blogus, kad galėtų tarpusavyje kovoti ir gėris nugalėtų. Tokio „rūšiavimo“ viršūnė turbūt - žymioji trilogija „Žiedų valdovas“. Tik geros rasės ir blogos. Ir jeigu jau būtybė bloga, tai ji jau ir tokia bjauri, kad žiūrėti neįmanoma. Užslėptas rasizmas ir vėl pamirštas politkorektiškumas.
Kokias tad pasakas vaikams skaityti ir kokius filmus žiūrėti? Ar skatinančius asocialumą, nepaklusnumą, bet kartu ir kitokio priėmimą, toleranciją, paprasčiausiai žmoniškumą ir žmogiškumą, įpratinant suvokti ir skirti žmogiškų jausmų, charakterių įvairovę ir turtingumą, ar tokius, kurie padalija pasaulį į savą ir svetimą, į šviesų ir tamsų, į gerą ir blogą, skatinant visur siekti įvesti savo tvarką, įstatymus ir gyvenimo būdą, lyg jie būtų vieninteliai teisingiausi ir geriausi?